Moliūgų auginimo rekomendacijos

Veislės pasirinkimas
Renkantis veislę verta pagalvoti, ko labiausiai tikitės iš moliūgų. Krūminiai (kompaktiškesni) tinka mažesnėms lysvėms, pakeltoms lysvėms ir didesniems konteineriams – jie mažiau „bėgioja“ po daržą ir lengviau suvaldomi. Vijokliniai moliūgai labiau tinka, kai turite daugiau vietos ar galite vesti ūglius ant tinklo, treliažo, per kompostinę ar palei tvorą. Dalį veislių patogiau naudoti kepimui ir tyrėms, kitos geriau laikosi rūsyje iki žiemos ar pavasario, dekoratyvios – puošia namus, bet ne visos tinkamos maistui.

Vieta ir dirva
Moliūgams reikia pilnos saulės ir šilumos. Jie geriausiai jaučiasi atvirame grunte arba šiltnamyje, kur žemė greitai įšyla ir nėra užmirkimo. Dirva turi būti labai puri, derlinga ir gerai drenuojama, silpnai rūgšti ar artima neutraliai, pH maždaug 6,2–7,0. Prieš sodinimą verta įmaišyti daug komposto ar kitos organikos, suformuoti šiltas „kalnelius“ ar kupstus, kuriuose šaknys gaus ir maisto, ir oro.

Sėja ir daigų auginimas
Moliūgus galima sėti tiesiai į šiltą dirvą arba auginti daigais. Daigams sėjama į atskirus vazonėlius, nes augalai nemėgsta šaknų pažeidimo. Sėkloms dygti reikia šilumos, todėl patogu pradėti auginimą namuose ar šiltnamyje, o į lauką perkelti, kai nebėra šalnų ir žemė pakankamai įšilusi. Daigai turi būti tvirti, su keliais tikrų lapų poromis, ne peraugę.

Sodinimas ir atstumai
Į nuolatinę vietą moliūgai sodinami tik į šiltą žemę, kai naktimis temperatūra nebekrenta prie nulio. Vijoklinio tipo augalams tarp kerų paliekama apie 1,0–1,5 metro, tarp eilių 1,5–2,5 metro. Jei planuojate vesti ūglius ant tinklo ar treliažo, galima sodinti tankiau – kas 0,8–1,0 metro. Auginant dideliuose konteineriuose svarbu, kad vazonas būtų tikrai talpus, o žemė – maistinga ir pralaidi. Po sodinimo žemė aplink šaknis gerai prispaudžiama ir gausiai palaistoma.

Atramos ir ūglių formavimas
Vijoklinius moliūgus verta formuoti, kad augalas savo jėgų nesunaudotų tik lapams ir lianoms auginti. Dažnai paliekami 2–3 pagrindiniai ūgliai, o šoninius galima trumpinti ar visai pašalinti, jei jie nepageidaujami. Norint ankstesnio ir patikimesnio sunokimo, vienam augalui paliekamas ribotas vaisių skaičius – maždaug 3–5 vaisiai, priklausomai nuo veislės ir augalo jėgų. Augant ant treliažo, sunkesniems vaisiams pravartu padaryti „hamakus“ iš tinklo ar audinio, kad jie nenutrūktų.

Laistymas ir mulčiavimas
Moliūgams reikia reguliaraus, bet neperteklinio laistymo. Laistoma tik į šaknų zoną, vengiant nuolatinės balos. Žydėjimo ir vaisių mezgimo metu ypač svarbu nepersistengti – užmirkusi žemė skatina šaknų problemas ir prastesnį vaisių formavimąsi. Mulčias iš šiaudų, žolės ar lapų padeda sulaikyti drėgmę, mažina piktžoles ir apsaugo vaisius nuo tiesioginio kontakto su šlapia žeme – moliūgai išlieka švaresni ir mažiau pažeidžiami.

Tręšimas ir maitinimas
Sodinimo metu į dirvą galima įterpti vištų mėšlo granulių, žuvies kaulų miltų ir kitų lėto veikimo organinių trąšų pagal jų etiketę. Tai suteiks tvirtą startą ir padės augalams greitai įsišaknyti. Vėliau sezono eigoje moliūgams tinka periodiškos skystos daržovių trąšos, ypač su didesniu kalio kiekiu, kuris svarbus vaisių kokybei. Po žydėjimo nereikėtų persistengti su azotu – per daug azoto skatina lapiją, bet ne saldžius, pilnavidurius vaisius.

Apdulkinimas
Natūraliai moliūgus apdulkina bitės, kamanės ir kiti vabzdžiai. Vėsiu, lietingu ar labai vėjuotu periodu apdulkinimas gali silpnėti, todėl galima padėti rankiniu būdu. Vyriško žiedo (be mažo vaiselio prie žiedo pagrindo) žiedadulkėmis švelniai paliečiamas moteriškas žiedas, kuris turi aiškiai matomą mažutį moliūgėlį. Taip padidinate tikimybę, kad užuomazga nenukris ir vaisius sėkmingai augs.

Derliaus ėmimas ir brandinimas
Moliūgus verta skinti tik pilnai sunokusius, jei veislė skirta laikymui. Prinokęs moliūgas turi pilnai įdegusią, veislei būdingos spalvos žievę, kotelis būna sukorkėjęs, parudavęs ir sausas, o nago žymė žievėje beveik nebesigremžia. Skindami palikite 3–5 centimetrų kotelį – tai padeda vaisiui geriau laikytis sandėliavimo metu. Po skynimo moliūgai dar „pabręsta“ – apie 10–14 dienų laikomi šiltoje, sausoje vietoje, maždaug 25–30 °C, su gera ventiliacija. Vėliau juos galima perkelti į 10–15 °C, sausą ir vėdinamą patalpą, kur moliūgai laikosi kelis mėnesius.

Ligos, kenkėjai ir prevencija
Dažniausia moliūgų bėda – miltligė, ypač vasaros pabaigoje. Jai atsirasti padeda tankus sąžalynas, blogas vėdinimas ir laistymas per lapus. Prevencija – laistymas tik prie šaknų, retesnė, neperdaug suvešėjusi laja ir geras oro judėjimas. Iš kenkėjų verta stebėti moliūgines blakes, amarus ir kitus siurbiančius vabzdžius; esant poreikiui galima taikyti biologines augalų apsaugos priemones ir koreguoti auginimo sąlygas.

Trumpai
Moliūgams svarbiausia saulė ir šiluma, labai puri ir derlinga žemė, tolygus laistymas be užmirkimo, saikingas tręšimas su akcentu į kalį, tvarkingas ūglių formavimas ir geras apdulkinimas. Laikantis šių principų, užauginsite sveikus, tvarkingus ir gardžius moliūgus, kurie džiugins virtuvėje ir rūsyje visą rudenį bei dalį žiemos

Peržiūrėti moliūgų daigų katalogą

Komentarų nėra

Atsakykite