Pomidorų ligos

Pomidorų / bulvių maras (Phytophthora infestans)

Pomidorų maras – viena žalingiausių pomidorų ligų, galinti per trumpą laiką sunaikinti didelę dalį derliaus tiek šiltnamyje, tiek lauke. Ligos sukėlėjas yra oomycetas Phytophthora infestans, plintantis sporomis per orą ir vandens lašelius.

Kaip atpažinti
Pirmieji požymiai dažniausiai matomi ant apatinių lapų: atsiranda netaisyklingos formos pilkšvai rudos dėmės, aplink kurias lapo audinys tarsi „permirksta“. Esant didelei oro drėgmei lapo apačioje, ties dėmės kraštais, gali susidaryti plonytis balkšvas apnašas – tai ligos sukėlėjo sporų masė. Vėliau pažeidžiami ir stiebai, ant jų susidaro pailgos tamsios dėmės, audiniai suminkštėja. Ant vaisių iš pradžių matomos kietesnės rusvos dėmės, kurios plinta gilyn, minkštimas ruduoja ir vaisius pradeda pūti. Liga progresuoja greitai, ypač jei kelias dienas iš eilės laikosi drėgnas ir vėsus oras.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Marui palankiausios sąlygos susidaro esant žemai temperatūrai (dažniausiai apie 10–20 °C) ir didelei santykinei oro drėgmei. Praktikoje ši liga dažniau išryškėja vasaros pabaigoje ir rudeniop, kai naktys vėsesnės, dažniau susidaro rasa, o šiltnamiuose ir lauko pasėliuose ilgiau išbūna šlapi lapai. Riziką padidina prastas vėdinimas, per tankus sodinimas, vandens kondensatas šiltnamyje, intensyvus laistymas per lapus ar ilgesnį laiką neišdžiūstantis augalų paviršius.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus pirmuosius marui būdingus požymius svarbu reaguoti nedelsiant. Pažeistus lapus, stiebų dalis ir vaisius rekomenduojama kuo greičiau pašalinti iš pasėlio, jų nekompostuoti, o išnešti iš auginimo vietos. Šiltnamyje būtina pagerinti oro cirkuliaciją – dažniau vėdinti, riboti perteklinę drėgmę, prireikus sumažinti lapų masę. Laistant derėtų vengti augalų lapų šlapinimo, orientuotis į dirvos drėkinimą, naudoti mulčią, kad vanduo mažiau taškytųsi ant stiebų ir lapų. Jei liga tik pradinėje stadijoje, galima taikyti pomidorams registruotas apsaugos priemones ir jas naudoti griežtai pagal etiketėje pateiktas naudojimo sąlygas ir terminus.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Siekiant sumažinti maro riziką tolesniais sezonais, rekomenduojama taikyti integruotą apsaugą. Verta rinktis atsparesnes pomidorų veisles, auginimo vietoje užtikrinti gerą vėdinimą ir vengti per tankaus sodinimo. Svarbu laikytis sėjomainos, neauginti pomidorų kasmet toje pačioje vietoje, reguliariai šalinti augalų liekanas ir sezono pabaigoje kruopščiai sutvarkyti šiltnamį. Tinkamas laistymo režimas, subalansuotas tręšimas ir augalų imunitetą palaikančios priemonės taip pat padeda mažinti jautrumą stresui ir sudaro mažiau palankias sąlygas ligos plitimui.

Alternariozė, arba sausligė (Alternaria solani)

Alternariozė – tai pomidorų lapų, stiebų ir vaisių liga, kuri dažnai pasireiškia vasaros viduryje ir antroje jos pusėje. Sukėlėjas – grybinės kilmės patogenai, dažniausiai Alternaria solani. Liga silpnina augalus, mažina derlių ir pablogina vaisių laikymąsi.

Kaip atpažinti
Pirmiausia pažeidžiami senesni, apatiniai lapai. Ant jų atsiranda apvalios ar netaisyklingos rudos dėmės su aiškiai matomais koncentriškais „žiedais“ – tarsi taikinio raštas. Vėliau dėmės didėja, lapai aplink jas gelsta, džiūsta ir nukrenta. Ant stiebų gali susidaryti pailgos tamsios dėmės, audiniai silpnėja. Ant vaisių, dažniausiai prie vaiskočio, formuojasi įdubusios, tamsios, sausos dėmės, kurios pažeidžia minkštimą ir daro vaisius netinkamus vartoti.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Sausligė mėgsta šiltas ir drėgnas sąlygas. Ji labiausiai išryškėja esant apie 20–30 °C temperatūrai ir dažnesniems lietums ar rasai. Liga greičiau plinta, kai pomidorai auginami per tankiai, šiltnamyje trūksta vėdinimo, lapai ilgai lieka šlapi po lietaus ar laistymo per lapus. Susilpnėję, maisto medžiagų ar vandens trūkstantys augalai taip pat jautresni alternariozei.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus pirmuosius „taikinius“ ant lapų, verta kuo greičiau pašalinti stipriausiai pažeistus lapus ir juos išnešti iš šiltnamio ar daržo. Tai padeda sumažinti sporų kiekį ir pristabdyti plitimą. Reikėtų pagerinti vėdinimą, vengti per didelės drėgmės, nelaistyti per lapus, o orientuotis į dirvos drėkinimą. Naudinga palaikyti augalų stiprumą – subalansuotai tręšti, vengti perlaistymo ir staigių streso veiksnių. Jei liga pažengusi mažiau, galima taikyti pomidorams registruotas apsaugos priemones, jas naudojant griežtai pagal etiketės reikalavimus.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Kitam sezonui svarbu laikytis sėjomainos ir neauginti pomidorų kasmet toje pačioje vietoje. Rekomenduojama po derliaus nuėmimo surinkti ir pašalinti augalų liekanas, nes ant jų žiemoja ligos sukėlėjai. Naudinga rinktis veisles, pasižyminčias didesniu atsparumu lapų ligoms, tinkamai formuoti augalus, kad lapai greičiau išdžiūtų po lietaus ar laistymo. Mulčiavimas, laistymas prie šaknų ir gera oro cirkuliacija šiltnamyje ženkliai sumažina alternariozės riziką ir padeda išlaikyti sveikesnius pomidorų kerus viso sezono metu.

Septoriozė, rudadėmė (Septoria lycopersici)

Septoriozė, dar vadinama rudadėme, – tai pomidorų lapų liga, kuri gali stipriai nusilpninti augalus ir sumažinti derlių. Sukėlėjas – grybinės kilmės patogenas Septoria lycopersici, plintantis sporomis per lietaus lašus, laistymą ir užkrėstas augalų liekanas.

Kaip atpažinti
Pirmiausia pažeidžiami apatiniai, senesni lapai. Ant jų atsiranda smulkios, apvalios ar šiek tiek netaisyklingos šviesiai pilkos ar rusvos dėmelės su tamsiu apvadu. Dėmės paprastai 1–3 mm skersmens, jų būna daug, jos tarsi išsidėsčiusios grupėmis. Laikui bėgant dėmės susilieja, lapas pagelsta, paruduoja ir nudžiūsta. Stiebai ir vaisiai dažniausiai pažeidžiami mažiau, svarbiausias požymis – stipriai dėmėti, „sudegę“ lapai nuo apačios į viršų.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Liga dažniau suaktyvėja vasarai įsibėgėjus, kai vyrauja vidutinė temperatūra ir pakankamai drėgnas oras. Rizika didėja, kai pomidorai auginami per tankiai, šiltnamyje trūksta vėdinimo, dažnai laistoma per lapus, lapai ilgai lieka šlapi po lietaus ar rasos. Ant dirvoje likusių užsikrėtusių augalų liekanų grybo sukėlėjai gali išsilaikyti ir peržiemoti, todėl kitą sezoną infekcija pasireiškia anksčiau ir stipriau.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus septoriozei būdingas smulkias dėmes, verta nedelsiant pašalinti stipriausiai pažeistus apatinius lapus ir juos išnešti iš daržo ar šiltnamio. Tai padeda sumažinti užkrato kiekį. Rekomenduojama pagerinti vėdinimą, sumažinti drėgmę ant lapų, koreguoti laistymą taip, kad būtų drėkinama dirva, o ne antžeminė augalo dalis. Augalų nereikėtų persausinti ar pertręšti azotu – per stipriai „užaugintas“ minkštas audinys jautresnis ligoms. Jei liga išplitusi plačiau, galima naudoti pomidorams registruotas apsaugos priemones, laikantis etiketėje nurodytų sąlygų ir laukimo terminų.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Siekdami sumažinti septoriozės riziką, planuodami kitą sezoną laikykitės sėjomainos ir neauginkite pomidorų toje pačioje vietoje kasmet. Pasibaigus sezonui surinkite ir pašalinkite užsikrėtusias augalų liekanas, stenkitės, kad dirvoje liktų kuo mažiau užkrato. Naudinga formuoti pomidorus taip, kad lapai geriau vėdintųsi ir greičiau išdžiūtų po lietaus ar laistymo, o šiltnamyje užtikrinti pakankamą oro cirkuliaciją. Subalansuotas tręšimas, mulčiavimas ir tinkamas laistymo režimas padeda išlaikyti stipresnius, atsparesnius augalus ir mažina lapų ligų plitimą.

Antraknozė (vaisių dėmėtligė)

Antraknozė – tai daugiausia pomidorų vaisius pažeidžianti grybinė liga. Ji ypač pastebima ant jau paraustančių ar visiškai prinokusių pomidorų, bet užsikrėtimas dažnai įvyksta daug anksčiau, kai vaisiai dar žali. Sukėlėjai – Colletotrichum genties grybai, galintys išlikti dirvoje, augalų liekanose ir ant savanoriškai sudygusių augalų.

Kaip atpažinti
Pirmiausia ant vaisių atsiranda nedidelės, įdubusios, apvalios dėmelės, paprastai šviesiai rudos ar rusvos spalvos. Laikui bėgant jos plečiasi, įduba gilėja, dėmės vidus tamsėja. Drėgnu oru dėmės paviršiuje gali susidaryti smulkūs, koncentriškai išsidėstę sporų „pagalvėlės“, kartais atrodančios kaip rausvai oranžiniai taškeliai. Pažeistas minkštimas suminkštėja, vaisius pradeda pūti ir tampa netinkamas vartoti. Ant lapų ir stiebų antraknozė pasitaiko rečiau, dažniausiai liga pastebima būtent ant vaisių.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Antraknozei palankios šiltos ir drėgnos sąlygos. Liga dažniau išryškėja vasaros pabaigoje ir rudenį, kai noksta didžioji dalis derliaus, dažniau lyja, ilgiau laikosi rasa. Infekcijai plisti padeda vandens lašai, taškymasis laistant, glaudus kontaktas tarp vaisių ir dirvos paviršiaus. Rizika didesnė, jei pomidorai auginami be mulčio, vaisiai remiasi į žemę, derlius skinamas retai, o pernokę vaisiai ilgai lieka ant augalų.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus pirmąsias įdubusias dėmes, pažeistus vaisius reikėtų kuo greičiau nuskinti ir pašalinti iš šiltnamio ar daržo, kad jie netaptų papildomu infekcijos židiniu. Laistant svarbu vengti vandens taškymosi ant vaisių, orientuotis į dirvos drėkinimą, naudoti mulčią, kad vaisiai nesiliestų tiesiogiai su dirva. Derlių verta rinkti reguliariai, nepalikti stipriai pernokusių vaisių ant augalų. Jei liga linkusi kartotis, gali būti taikomos pomidorams registruotos apsaugos priemonės pagal etiketėje pateiktas rekomendacijas.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Siekdami sumažinti antraknozės tikimybę kitais metais, planuokite sėjomainą ir neauginkite pomidorų toje pačioje vietoje kasmet. Pasibaigus sezonui būtina surinkti ir pašalinti užsikrėtusias augalų liekanas. Naudinga sodinti pomidorus taip, kad vaisiai galėtų kabėti laisvai, nesiremdami į žemę ar drėgnas konstrukcijas, prireikus naudoti atramas, tinklelį ar mulčią. Subalansuotas tręšimas, pakankamas, bet neperteklinis laistymas ir gera šiltnamio ventiliacija padeda išlaikyti sveikesnius vaisius ir sumažina vaisių puvinių plitimą.

Pilkasis puvinys (Botrytis cinerea)

Pilkasis puvinys – universali, daugeliui augalų būdinga liga, kuri dažnai pažeidžia ir pomidorus. Sukėlėjas – grybas Botrytis cinerea, mėgstantis vėsią, drėgną aplinką. Liga ypač pavojinga tankiai užaugusiuose, prastai vedinamuose šiltnamiuose, kur ilgai laikosi drėgmė ant lapų ir vaisių.

Kaip atpažinti
Pirmiausia pažeidžiami žiedai, lapai, jauni ūgliai ar vaisiai. Ant jų atsiranda rusvos, vandeningos arba šiek tiek įdubusios dėmės, kurios greitai pasidengia pilkšvai pūkuotu apnašu – tai grybo sporų masė. Pažeistos vietos minkštėja, audiniai pradeda irti, atsiranda būdingas „pūvančių augalų“ kvapas. Pavojinga, kai pilkasis puvinys įsikuria žieduose ar ant šiek tiek pažeistų vaisių – tuomet infekcija gali išplisti ir sandėliuojant derlių.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Liga aktyviausia esant žemai arba vidutinei temperatūrai ir didelei drėgmei, kai šiltnamyje ar lauke dažnai būna rūkas, rasa, ilgai neišdžiūstantys lapai. Riziką didina per tankiai suaugę augalai, prasta oro cirkuliacija, nereguliarus vėdinimas, laistymas per lapus, kondensatas ant dangos ir konstrukcijų. Graužiamos, mechaniškai pažeistos, kruopščiai nenuimtos senų žiedų ar lapų liekanos – puiki vieta grybui įsikurti.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pirmiausia svarbu kuo greičiau pašalinti visus matomai pažeistus augalo organus – nuvytusius žiedus, apipelijusius lapus, vaisius su pilku apnašu. Juos reikėtų išnešti iš šiltnamio ar daržo ir nekompostuoti bendrame komposte. Šiltnamyje būtina padidinti vėdinimą, sumažinti santykinę oro drėgmę, vengti laistymo vakare, kad augalai per naktį neliktų šlapi. Laistyti geriau retai, bet gausiau, orientuojantis į dirvos drėkinimą, o ne antžeminių dalių šlapinimą. Jei pilkasis puvinys linkęs kartotis ir pažeidimų daug, galima taikyti pomidorams registruotas apsaugos priemones, griežtai laikantis etiketėje nurodytų sąlygų ir laukimo terminų iki derliaus.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Siekiant sumažinti pilkojo puvinio riziką, naudinga formuoti pomidorus taip, kad augalai būtų ne per tankūs, lapai greičiau išdžiūtų po laistymo ar lietaus, o šiltnamyje galėtų laisvai cirkuliuoti oras. Reikėtų reguliariai šalinti senus, pageltusius lapus, nužydėjusius žiedus ir kitas nereikalingas augalo dalis, ypač jei jos pradeda irti. Mulčiavimas padeda sumažinti vandens taškymąsi ant stiebų ir lapų. Pasibaigus sezonui verta kruopščiai sutvarkyti šiltnamį – surinkti augalų liekanas, jei įmanoma, pakoreguoti auginimo vietą ir laikytis sėjomainos. Stiprus, subalansuotai tręštas augalas paprastai geriau atsilaiko prieš stresą ir lėčiau pasiduoda pilkajam puviniui.

Tikroji miltligė (Oidium neolycopersici)

Tikroji miltligė – tai lapus pažeidžianti liga, kurią sukelia miltligės grybai, dažniausiai Oidium neolycopersici. Ji silpnina pomidorų augalus, mažina lapų darbą ir gali sumažinti derliaus kiekį bei kokybę, ypač jei ligai leidžiama plisti ilgą laiką.

Kaip atpažinti
Pirmiausia ant lapų viršutinės pusės atsiranda smulkių, lyg miltais pabarstytų baltų dėmelių. Vėliau jos plečiasi, susilieja į didesnius plotus, padengdamos didelę lapo dalį balkšva apnaša. Lapai pradeda gelsti, ruduoti nuo kraštų, susiraito ir gali anksčiau laiko nudžiūti. Stiebai ir vaisiai dažniausiai pažeidžiami mažiau, pagrindinis simptomas – būtent baltas miltuotas sluoksnis ant lapų.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Tikroji miltligė mėgsta šiltą, bet ne būtinai labai drėgną aplinką. Ji dažniau aktyvi vasaros viduryje ir pabaigoje, kai dienos šiltos, o naktimis temperatūra kiek krenta, šiltnamyje trūksta oro judėjimo. Ligos plitimą skatina prasta ventiliacija, per tankiai suaugę augalai, šešėliuotos vietos ir silpnesnė augalų būklė dėl streso, nepakankamo maitinimo ar kitų veiksnių. Sukėlėjas plinta sporomis per orą, todėl gali gana greitai apimti didesnį pomidorų plotą.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus pirmas baltas dėmes ant lapų, svarbu neignoruoti situacijos. Verta pašalinti stipriausiai pažeistus lapus, ypač apatinius, ir juos išnešti iš šiltnamio ar daržo, kad sumažėtų sporų kiekis. Reikėtų pagerinti oro cirkuliaciją – dažniau vėdinti šiltnamį, praretinti lapų masę, jei augalai labai tankūs. Laistyti patartina prie šaknų, vengiant perteklinės drėgmės ant lapų, nors tikroji miltligė gali plisti ir esant santykinai sausesnėms sąlygoms. Esant didesniam užsikrėtimui galima naudoti pomidorams registruotas apsaugos priemones, parinktas būtent miltligei, ir jas naudoti tiksliai pagal etiketės reikalavimus.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Siekiant sumažinti tikrosios miltligės riziką, svarbu užtikrinti geras auginimo sąlygas. Pomidorus verta sodinti taip, kad jie nebūtų per tankūs, kad lapai turėtų erdvės ir gerai vėdintųsi. Naudinga vengti per didelio pavėsio, stebėti, kad augalai negautų nei per mažai, nei per daug trąšų, ypač azoto. Pasibaigus sezonui reikėtų pašalinti ir sunaikinti užsikrėtusias augalų liekanas, kad sumažėtų užkrato kiekis kitam sezonui. Stiprus, subalansuotai tręštas augalas su gerai veikiančia lapija paprastai lėčiau pasiduoda miltligei ir lengviau atsigauna, net jei simptomų pasitaiko.

Fuzariozė – fuzariozinis vytulys (Fusarium oxysporum f. sp. lycopersici)

Fuzariozė – tai vidinę pomidoro vandens indų sistemą pažeidžianti liga. Jai būdinga, kad augalas pamažu vysta, nors dirva gali būti pakankamai drėgna. Sukėlėjas – dirvoje gyvenantis grybas Fusarium oxysporum f. sp. lycopersici, galintis ilgai išlikti dirvožemyje ir augalų liekanose.

Kaip atpažinti
Dažniausias požymis – palaipsnis, dažnai vienpusiškas pomidoro kerelio vytimas. Iš pradžių dieną lapai šiek tiek nuvysta, nuleipsta, bet naktį ar vėsesnėmis dienomis dar atsigauna. Vėliau vytimas tampa nuolatinis, lapai gelsta, ruduoja, augalas praranda turgorą ir gali žūti.
Būdingas bruožas – rusvai parudavę laidieji audiniai stiebe. Perpjovus stiebą išilgai ar skersai matomos rudos, rusvos juostelės ar žiedas – tai rodo fuzariozinį pažeidimą. Šaknys dažnai nebūna labai supuvusios, tačiau bendras augalo augimas smarkiai sulėtėja, viršūnė smulkėja, nauji lapai išauga mažesni.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Fuzariozei palankiausios sąlygos – šiltas dirvožemis ir oro temperatūra, maždaug 24–28 °C. Liga dažniau pasireiškia šiltnamiuose, kur dirva dažnai šildoma saulės, o pasėliai ilgus metus auginami toje pačioje vietoje. Riziką didina ilgalaikis pomidorų auginimas be sėjomainos, užsikrėtusių sodinukų pasodinimas, perlaistymas ir prasta dirvos aeracija, taip pat šaknų pažeidimai persodinant ar ravint.
Fuzariozės sukėlėjas patenka į augalą per šaknis ir kyla augalo viduje, todėl vien paviršinių lapų purškimas ligos neišsprendžia.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus be aiškios priežasties vystančius kerelius, verta patikrinti stiebų pjūvį. Jei laidžiuosiuose audiniuose matomas sisteminis parudavimas, galima įtarti fuzariozę. Stipriai pažeistus augalus geriausia kuo greičiau pašalinti iš šiltnamio ar daržo ir jų nekompostuoti, kad sumažėtų užkrato kiekis.
Svarbu neperlaistyti, leisti dirvai šiek tiek pradžiūti tarp laistymų, gerinti drenažą ir dirvos struktūrą. Jei užkratas labai stiprus ir fuzariozė kartojasi kasmet, gali tekti keisti auginimo vietą arba bent dalį dirvožemio, naudoti sodinukus, augintus švaresnėje terpėje, ir rinktis veisles, kurioms nurodytas atsparumas fuzarioziniam vytuliui.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Efektyviausia fuzariozės valdymo priemonė – profilaktika. Rekomenduojama laikytis sėjomainos ir neauginti pomidorų toje pačioje vietoje kelerius metus iš eilės, po sezono kruopščiai surinkti ir pašalinti augalų liekanas, sodinti sveikus, gerai išaugintus sodinukus, vengti šaknų pažeidimų persodinant, užtikrinti gerą dirvos struktūrą ir drenažą ir neperlaistyti.
Šiltnamiuose, kur fuzariozė kartojasi dažniau, gali būti naudinga bent iš dalies atnaujinti dirvožemį, naudoti organinį mulčią ir biologines priemones, gerinančias dirvos mikroflorą. Stiprus ir subalansuotai maitinamas augalas paprastai ilgiau išlieka gyvybingas ir lėčiau pasiduoda fuzarioziniam vytuliui, net jei dirvoje yra tam tikras užkrato fonas.

Verticiliozė – verticilinis vytulys (Verticillium albo-atrum)

Verticiliozė – tai dirvoje gyvenančių grybų (dažniausiai Verticillium albo-atrum, Verticillium dahliae) sukeliamas pomidorų laidžiųjų audinių pažeidimas. Liga panaši į fuzariozinį vytulį – augalas vysta, nors dirva gali būti pakankamai drėgna, tačiau dažniau pasireiškia kiek vėsesnėmis sąlygomis ir lėčiau progresuoja.

Kaip atpažinti
Pirmiausia pradeda gelsti ir vysti apatiniai pomidoro lapai, dažnai vienoje augalo pusėje. Lapai gali pagelsti tarp gyslų, vėliau ruduoja, džiūsta, bet neretai dar kurį laiką kabo ant stiebo, nenukrenta. Vytimas gali būti dalinis, augalas atrodo „pusiau gyvas“, derlius smarkiai sumažėja.
Perpjovus stiebą per išilginį pjūvį, laidžiuosiuose audiniuose matomas šviesiai rudas, gelsvai rudas parudavimas – siauresnės juostelės ar žiedas. Šaknys dažniausiai nėra stipriai supuvusios, bet augalas skursta, nauji lapai smulkėja, žiedai ir vaisiai gali pradėti kristi.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Verticiliozei palankios vidutinės temperatūros, maždaug 18–24 °C. Liga dažnai išryškėja vasaros viduryje ar antroje sezono pusėje, ypač ten, kur pomidorai ar kiti jautrūs augalai toje pačioje vietoje auginami daugelį metų.
Sukėlėjai dirvoje išgyvena ilgai, iš mikrosklerocijų ar kitų ramybės formų. Riziką padidina ilgalaikis auginimas be sėjomainos, užkrėsti sodinukai arba žemė, prastos struktūros ir užmirkstanti dirva, šaknų pažeidimai persodinant.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus be aiškios priežasties gelstančius ir vystančius apatinius lapus, verta perpjauti įtartinų augalų stiebą ir pasižiūrėti į laidžiuosius audinius. Jei matomas būdingas parudavimas, galima įtarti verticiliozę. Stipriai pažeistus augalus geriausia pašalinti iš šiltnamio ar lysvės ir jų nekompostuoti, kad nekauptųsi užkratas.
Svarbu augalų neperlaistyti, gerinti drenažą, išlaikyti purią, orui laidžią dirvos struktūrą. Verta stebėti, ar panašūs simptomai nesikartoja kasmet toje pačioje vietoje – tai gali rodyti stipriai užkrėstą dirvą.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Efektyviausia priemonė – sėjomaina ir atsparių veislių pasirinkimas. Pomidorų nerekomenduojama kelis metus iš eilės sodinti toje pačioje vietoje, kur buvo pastebėta verticiliozė, geriau keisti kultūras ir rinktis mažiau jautrius augalus.
Po sezono svarbu surinkti ir pašalinti augalų liekanas, naudoti tik sveikus, stiprius sodinukus. Vertinga naudoti organinį mulčią ir priemones, gerinančias dirvos mikroflorą – sveikesnė, gyvybinga dirva dažnai padeda natūraliai slopinti dirvos patogenus. Subalansuotas tręšimas ir augalų nestresuojantis auginimas padeda jiems ilgiau išlikti gyvybingiems, net jei dirvoje yra tam tikras verticiliozės užkrato fonas.

Šaknų ir kaklelio puviniai (Pythium, Rhizoctonia ir kiti)

Šaknų ir kaklelio puviniai – tai ligų grupė, kai pažeidžiama pomidorų šaknų sistema ir stiebo dalis prie dirvos paviršiaus. Dažniausiai nukenčia daigai ir jauni augalai, bet palankiomis sąlygomis gali sirgti ir vyresni krūmai. Ligos sukėlėjai yra kelių rūšių dirvoje gyvenantys patogenai, dažniausiai Pythium, Rhizoctonia ir kiti, kurie dažnai veikia kartu.

Kaip atpažinti
Daigų stadijoje problema dažnai pasireiškia išgulimu. Iki tol sveikai atrodę daigai suplonėja ties dirvos paviršiumi, kaklelio vietoje audiniai patamsėja, suminkštėja, daigas išvirsta ir per trumpą laiką žūsta. Ištraukus tokį daigą, matomos parudavusios, glebusios, dalinai suirusios šaknelės. Vyresniems augalams būdingas lėtesnis augimas, lapų blyškumas, nevienodas krūmų dydis. Šaknys tampa rudai pilkos, trapios, sumažėja smulkių šaknelių, o kaklelio srityje stiebas gali būti patamsėjęs, susiaurėjęs. Tokie augalai karštu ir sausu oru vysta greičiau, nors dirva atrodo pakankamai drėgna.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Ligos lengviau plinta, kai dirva nuolat peršlapusi, sunkios struktūros, prastai vėdinama. Daigams kenkia labai tankus auginimas, šilta ir drėgna aplinka, nepakankamai švarus substratas ir daugelį metų nekeista žemė daigykloms. Riziką didina šaknų pažeidimai persodinant, pertręšimas azotu, staigūs temperatūros pokyčiai ir kiti augalą silpninantys veiksniai. Pythium dažniau suaktyvėja vėsesniame, peršlapusiame substrate, Rhizoctonia mėgsta šiltesnę dirvą, bet praktikoje šie sukėlėjai dažnai aptinkami kartu.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus masiškai išgulančius daigus arba nepaaiškinamą jaunų augalų silpnumą, pirmiausia verta peržiūrėti laistymo režimą ir substrato kokybę. Pažeistus daigus geriausia kuo greičiau pašalinti kartu su aplinkiniu substratu ir jų nepalikti bendrame komposte. Likusius augalus laistyti saikingiau, leisti viršutiniam dirvos sluoksniui šiek tiek pradžiūti, pasirūpinti geru vėdinimu ir šiek tiek žemesne santykine drėgme.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Svarbiausia yra higiena ir tinkamos auginimo sąlygos. Daigus verta auginti kokybiškame, puriame, gerai drenuotame substrate, naudoti švarius vazonėlius, juos kasmet išplauti ir prireikus dezinfekuoti. Laistyti reikėtų pagal realų drėgmės poreikį, neleisti vandeniui ilgai stovėti padėkluose. Persodinant svarbu kuo mažiau pažeisti šaknis ir neužkasti kaklelio per giliai. Šiltnamyje naudinga užtikrinti gerą oro cirkuliaciją ir subalansuotą tręšimą, kad daigai augtų tvirti, bet ne „išlepti“. Tokie augalai kur kas atsparesni šaknų ir kaklelio puviniams per visą sezoną.

Bakterinis vėžys (Clavibacter michiganensis subsp. michiganensis)

Bakterinis vėžys – tai bakterinė pomidorų liga, pažeidžianti stiebus, lapus, vaisius ir vandens indų sistemą. Sukėlėjas – Clavibacter michiganensis subsp. michiganensis, dažniausiai plintantis su sėklomis, per užkrėstą inventorių, laistymo vandenį ir augalų žaizdeles. Liga gali pasireikšti tiek daigų, tiek jau derančių krūmų stadijoje ir sukelti didelius derliaus praradimus.

Kaip atpažinti
Daiguose dažniau pastebimas lapelių vystymas, paliegę, plonesni stiebeliai, ant jų gali atsirasti išilginiai parudavimai ar nedideli įtrūkimai. Vyresniems augalams būdinga vienašalis lapų vystymas – viena stiebo pusė atrodo labiau nuvytusi, lapų pakraščiai paruduoja, tarsi apdegę. Stiebai gali sutankėti, juose atsiranda išilginės rudos juostelės, įtrūkimai, vietomis – vėžinės žaizdos. Perpjovus stiebą ar kotelį, matyti parudavę, kartais gleivingi vandens indai. Ant vaisių gali atsirasti mažos, įdubusios dėmelės su šviesiu pakraštėliu, vadinamos „paukščio akimi“, vaisiai deformuojasi, blogiau noksta.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Liga ypač pavojinga, kai naudojamos užkrėstos sėklos arba daigai, o šiltnamyje vyrauja šilta ir gana sausa, bet nevėdinama aplinka. Bakterija lengvai plinta per laistymą, lietų, lapų šalinimą, skynimą, kai nedezinfekuojami įrankiai ir rankos. Riziką didina dažnas pasodinimas pomidorų toje pačioje vietoje be sėjomainos, tankūs, prastai vėdinami želdiniai, staigūs temperatūros svyravimai. Net ir nedidelis pirminis užsikrėtimas, esant palankioms sąlygoms, gali išplisti po visą šiltnamį.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus įtartinus simptomus – vienašalį vystymą, vėžines žaizdas ant stiebų, „paukščio akis“ ant vaisių – pirmiausia verta atidžiau apžiūrėti kelis augalus: perpjauti stiebelį ir pasižiūrėti, ar parudavę vidiniai indai. Stipriai pažeistus augalus geriausia kuo greičiau pašalinti iš šiltnamio kartu su šaknimis ir jų nelikti bendrame komposte. Likusius krūmus reikėtų laistyti taip, kad vanduo kuo mažiau patektų ant lapų, neskinti ir nekarpyti šlapių augalų. Visi darbai šiltnamyje turėtų būti atliekami nuo sveikiau atrodančių augalų pereinant prie labiau įtartinų, o įrankius ir rankas verta reguliariai plauti.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Svarbiausia šios ligos kontrolė – profilaktika. Patikimiausia naudoti sveikas, sertifikuotas sėklas arba daigus iš patikimų augintojų. Jei sėklos savos, galima jas termiškai ar kitaip apdoroti pagal rekomendacijas, kad sumažėtų bakterijų kiekis. Šiltnamyje reikalinga sėjomaina – pomidorų kasmet nesodinti toje pačioje vietoje, tarp jų įterpti kitų kultūrų. Inventorių (sekatorius, peiliukus, virves) verta periodiškai nuplauti ir, jei įmanoma, dezinfekuoti. Laistyti geriausia prie šaknų, vengiant vandens ant lapų ir stiebų, palaikyti gerą vėdinimą ir subalansuotą tręšimą, kad augalai augtų stiprūs, bet neperaugę. Laikantis šių priemonių, bakterinio vėžio rizika ir galimi nuostoliai ženkliai sumažėja.

Bakterinis dėmėtumas / bakterinė dėmėtligė (Pseudomonas syringae pv. tomato, Xanthomonas spp.)

Bakterinis dėmėtumas / bakterinė dėmėtligė – tai bakterinės pomidorų lapų, stiebų ir vaisių ligos, sukeliančios smulkius, bet gausius pažeidimus. Pagrindiniai sukėlėjai – Pseudomonas syringae pv. tomato ir įvairios Xanthomonas rūšys, kurios gali cirkuliuoti sėklose, išlikti ant augalų liekanų, šiltnamio konstrukcijose ir plisti lietaus, laistymo ar darbo metu. Palankiomis sąlygomis infekcija greitai apima visą augalą ir silpnina derlių.

Kaip atpažinti
Ant lapų pirmiausia atsiranda smulkios, vandeningos, vėliau parudėjančios dėmelės. Jos dažnai būna apjuostos šviesesniu, gelsvu ar gelsvai žaliu apvadu, lapas atrodo tarsi „išmargintas“. Dėmelės gali susilieti, pažeistos vietos išdžiūsta, iškrenta, lapas tampa skylėtas, išsiraitęs. Ant stiebelių ir lapkočių formuojasi pailgos, rudos, kartais šiek tiek įdubusios juostelės. Ant žalių vaisių matomos mažos, įdubusios dėmelės su šviesiu pakraštėliu – jos primena smulkias kruopeles ar „apibertą“ paviršių, oda tampa šiurkšti. Stipriai pažeisti lapai gelsta, džiūsta, augalas atrodo nusilpęs.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Bakterinis dėmėtumas ypač suaktyvėja, kai vyrauja šilti, bet ne per karšti orai ir ilgai laikosi drėgmė ant lapų – po lietaus, laistymo antžeminiu būdu, esant prastai šiltnamio ventiliacijai. Tankūs, prastai vėdinami želdiniai sudaro sąlygas lašeliui nuo lapo ant lapo pernešti bakterijas. Riziką didina užkrėstos sėklos ar daigai, pomidorų sodinimas kasmet toje pačioje vietoje, nepašalintos senos augalų liekanos. Bakterijos lengvai plinta per rankas, įrankius, virves, dirželius, kai dirbama nuo sergančių augalų prie sveikų.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus smulkius, gausius lapų ir vaisių dėmėtumus, verta iškart įvertinti pažeidimo mastą. Labai smarkiai užkrėstus lapus ir atskirus krūmus geriausia pašalinti iš šiltnamio arba bent jau nupjauti labiausiai pažeistas dalis, jų nepaliekant bendrame komposte. Laistymą reikėtų perkelti prie šaknų, kad vanduo kuo mažiau aptaškytų lapus, sumažinti oro drėgmę – dažniau vėdinti, nepalikti šiltnamio uždaryto saulėtą dieną. Dirbant su augalais pravartu dažniau plauti rankas, įrankius, stengtis pirmiausia prižiūrėti sveikesnius augalus ir tik po to – įtartinus.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Efektyviausia apsauga – profilaktika ir geros auginimo sąlygos. Svarbu naudoti kiek įmanoma sveikas, patikimos kilmės sėklas ir daigus, prieš sėją vadovautis rekomenduojamais sėklų paruošimo būdais. Šiltnamyje laikytis sėjomainos, kasmet neauginti pomidorų toje pačioje lysvėje, rudenį išnešti ir sunaikinti visus pomidorų likučius. Laistymą planuoti taip, kad lapai kuo trumpiau išliktų šlapi – rinktis lašelinį, vengti laistymo vakarais ant lapų. Formuojant krūmus ir šalinant lapus, naudoti švarius įrankius, nepertankinti sodinukų, užtikrinti gerą oro cirkuliaciją. Stiprūs, subalansuotai tręšiami augalai geriau atsilaiko prieš bakterinį dėmėtumą per visą sezoną.

Pomidorų mozaikos virusai (Tobacco mosaic virus – TMV, Tomato mosaic virus – ToMV ir kt.)

Pomidorų mozaikos virusai – tai virusinių ligų grupė, pažeidžianti pomidorų lapus, stiebus ir kartais vaisius. Dažniausi sukėlėjai – Tobacco mosaic virus (TMV) ir Tomato mosaic virus (ToMV), tačiau pomidorus gali infekuoti ir kiti mozaikos virusai. Jie plinta su sėklomis, per užkrėstus daigus, augalų sultis, mechaninius pažeidimus, taip pat per rankas, įrankius ir šiltnamio inventorių. Užsikrėtę augalai dažniausiai nenudžiūsta, bet smarkiai nusilpsta ir praranda derlių.

Kaip atpažinti
Tipiškas požymis – mozaikiškas, margas lapų spalvinis piešinys. Lapai tampa netolygiai žali, vietomis šviesesni, gelsvi, tarp sveikų audinių atsiranda tamsesnių, šviesesnių dėmelių, matomas „margos mozaikos“ vaizdas. Jaunesni lapai gali susiraukšlėti, būti siauresni, bangomis susiraitę, augalas atrodo „susisukęs“. Kai kuriais atvejais stiebai ir lapkočiai gali turėti šviesesnes juosteles, augalai būna žemesni, menkiau mezga. Ant vaisių kartais matomi šviesūs, netolygūs dryžiai, nelygus nokimas, kietesni, deformuoti ploteliai.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Virusai lengviausiai plinta intensyvaus darbo metu – formuojant krūmus, šalinant lapus, skynimo metu, kai nuo vieno augalo prie kito pereinama nedezinfekuotomis rankomis ir įrankiais. Labai svarbus šaltinis – užkrėstos sėklos ir daigai, taip pat rūkomųjų tabako gaminių likučiai, jei rūkantis žmogus po to liečia augalus. Riziką didina nuolatinis pomidorų auginimas toje pačioje vietoje, nepašalinti užkrėsti augalai ir menkas dėmesys higienai šiltnamyje.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus mozaikinį lapų margumą, neįprastai susisukusius, susiraukšlėjusius jaunus lapus, verta atidžiau apžiūrėti kelis krūmus ir įvertinti, ar požymiai pasikartoja. Stipriai pažeistus, akivaizdžiai mozaikos simptomus turinčius augalus geriausia kuo greičiau pašalinti iš šiltnamio kartu su šaknimis ir jų nepalikti bendrame komposte. Darbo metu būtina plauti rankas, kuo rečiau liesti lapus be reikalo, naudoti atskiras pirštines ar įrankius skirtingoms šiltnamio dalims.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Nuo mozaikos virusų svarbiausia apsaugoti profilaktiškai – išgydyti jau užsikrėtusio augalo neįmanoma. Patikimiausia naudoti sveikas, sertifikuotas sėklas, o savas sėklas rinkti tik iš visiškai sveikų, be įtartinų požymių augalų. Šiltnamyje reikėtų laikytis higienos: reguliariai plauti rankas, karpant ar formuojant augalus dezinfekuoti įrankius, nerūkyti šalia pomidorų ir po rūkymo neiti tiesiai prie augalų jų neplovus. Naudinga laikytis sėjomainos, rudenį išnešti ir sunaikinti visus pomidorų likučius. Stiprūs, gerai prižiūrimi krūmai geriau atlaiko virusų poveikį ir ilgiau išlaiko priimtiną derlių.

Pomidorų geltonųjų lapų garbanojimosi virusas (Tomato yellow leaf curl virus – TYLCV ir kiti giminingi begomovirusai)

Pomidorų geltonųjų lapų garbanojimosi virusas – tai virusinių ligų grupė, stipriai veikianti pomidorų vegetatyvinę dalį ir derėjimą. Dažniausias sukėlėjas – Tomato yellow leaf curl virus (TYLCV), priklausantis begomovirusų grupei. Virusas plinta daugiausia per tabakines baltasparnes (Bemisia tabaci) ir kitas baltasparnių rūšis, rečiau – su daigais ar augalų sultimis. Užsikrėtę augalai dažnai neatgauna normalios formos, smarkiai sumažina derlių arba visai jo neduoda.

Kaip atpažinti
Pirmieji požymiai – jaunesnių viršutinių lapų blyškimas, jų pageltimas tarp gyslų. Lapeliai trumpėja, siaurėja, stipriai garbanojasi į viršų, visas viršūninis ūglis atrodo tarsi „susisukęs kamuoliukas“. Lapas tampa kietesnis, storesnis, kartais odeliškas. Augalas lieka žemas, vegetatyvinė masė menka, žiedynai formuojasi prastai, dalis žiedų išbyra, vaisių mezgasi mažai. Ant jau susiformavusių vaisių dažniausiai nematyti tipinių dėmių, bet bendras krūmo silpnumas lemia labai kuklų derlių.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Liga glaudžiai susijusi su baltasparnių gausumu. Šiltuose, apsaugotuose šiltnamiuose, kur baltasparniai gali daugintis beveik visą sezoną, viruso plitimo rizika ypač didelė. Palankios sąlygos – šilti, beveik nešalantys šiltnamiai, tankūs, prastai vėdinami želdiniai, nenutraukta vegetacija (kai pomidorai ar kiti šeimininkai auginami visus metus). Virusas gali būti įneštas su jau užkrėstais daigais arba iš lauko augalų, ant kurių gyvena baltasparniai.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus viršūninių lapų pageltimą, stiprų jų garbanojimąsi į viršų ir krūmų smulkėjimą, verta greitai įvertinti situaciją – apžiūrėti lapų apatinę pusę, ar nėra baltasparnių. Akivaizdžiai viruso simptomus turinčius augalus tikslinga pašalinti iš šiltnamio, kad jie netaptų nuolatiniu infekcijos šaltiniu. Svarbu imtis priemonių prieš baltasparnius: naudoti lipnias geltonas gaudykles, gerinti vėdinimą, esant poreikiui taikyti biologines ar chemines apsaugos priemones pagal rekomendacijas. Darbus šiltnamyje reikėtų atlikti nuo sveikiausiai atrodančių augalų pereinant prie įtartinų.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas baltasparnių kontrolei ir sveikiems daigams. Prieš sodinant verta atidžiai apžiūrėti daigus, kad ant lapų nebūtų kenkėjų ir įtartinų pageltimų. Šiltnamyje naudinga nuolat kabinti geltonas lipnias gaudykles, šalia neauginti stipriai baltasparnius traukiančių dekoratyvinių ar daržovių augalų. Rudenį būtina išnešti visas augalų liekanas, nepalikti „savieigės“ vegetacijos, kuri leistų virusui ir baltasparniams peržiemoti. Laikantis higienos, sėjomainos ir nuoseklios kenkėjų kontrolės, pomidorų geltonųjų lapų garbanojimosi viruso rizika šiltnamyje gerokai sumažėja.

Pomidorų viršūnių puvinys

Viršūnių puvinys – tai ne infekcinė liga, o fiziologinis sutrikimas, atsirandantis dėl kalcio stygiaus vaisiuose ir nelygaus laistymo. Dažniausiai pažeidžiami pomidorų vaisiai, ypač pirmieji derliaus pomidorai arba stambios, ilgai nokstančios veislės.

Kaip atpažinti
Ant dar žalių ar vos rausvų vaisių viršūnės (priešingoje pusėje nei kotelis) atsiranda pilkšva, vėliau tamsėjanti, įdubusi dėmė. Iš pradžių ji gali būti nedidelė, bet greitai plečiasi, audiniai išdžiūsta, sukietėja, tampa odeliški, kartais įtrūksta. Pažeista vieta ne pūva šlapiai, o labiau sudžiūsta, tampa tarsi „įdegusi“. Lapai ir stiebai paprastai atrodo sveiki – problema koncentruojasi būtent vaisiuose.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Viršūnių puvinį sukelia ne tai, kad dirvoje visai nėra kalcio, o tai, kad augalas jo laiku negali perkelti į vystomąsi vaisių. Taip nutinka, kai šaknys patiria stresą: dirva tai perdžiūsta, tai perlaistoma, staigiai kinta drėgmės kiekis, šaknų zonoje per karšta. Riziką didina labai intensyvus tręšimas azotu ar kaliu, per sūrus substratas, augalų perkarinimas karštyje, per tankus šaknų susipynimas mažame vazone. Tokiu atveju augalas prioritetą teikia lapams, o vaisiuose kalcio ima trūkti ir viršūnės audiniai žūsta.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus pirmuosius pažeistus vaisius, juos galima nuskinti – jie dažnai būna netinkami laikymui, bet sveika vaisiaus dalis dar gali būti panaudojama maistui nupjaunant pažeistą vietą. Pagrindinis žingsnis – sureguliuoti laistymą: neleisti dirvai pilnai išdžiūti ir po to staiga permirkti, stengtis išlaikyti gana tolygą drėgmę. Naudinga patikrinti, ar augalai nepertręšti azotu, ar substratas ne per sūrus. Jei augalai auga vazonuose, verta įsitikinti, kad vazonas ne per mažas, o šaknys dar turi vietos plėstis.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Viršūnių puvinio prevencijos pagrindas – stabilus šaknų darbas. Pomidorus reikėtų sodinti į purią, gerai drenuotą, ne per sunkią dirvą, reguliariai, bet saikingai laistyti, ypač vaisių mezgimo metu. Šiltnamyje padeda mulčio sluoksnis, saugantis dirvą nuo perdžiūvimo ir perkaitimo. Tręšti verta subalansuotomis trąšomis, nepadauginant azoto ir kalio, o esant polinkiui į viršūnių puvinį galima naudoti kalcio turinčias trąšas ar lapų purškimus pagal rekomendacijas. Laikantis šių priemonių, viršūnių puvinys dažniausiai sumažėja ar visai nepasireiškia kitose vaisių kekėse.

Vaisių trūkinėjimas

Vaisių trūkinėjimas – tai fiziologinis sutrikimas, atsirandantis dėl staigių vandens ir temperatūros svyravimų, o ne dėl infekcinių ligų. Dažniausiai nukenčia jau pakankamai paaugę, pradėję rausti ar nokti pomidorai. Trūkinėjantys vaisiai tampa mažiau patrauklūs, trumpiau laikosi, bet dažnai dar gali būti tinkami vartoti nupjaunant pažeistas vietas.

Kaip atpažinti
Ant žalių, rausvų ar raudonų vaisių atsiranda įtrūkimų. Jie gali būti spinduliniai – tarsi saulės spinduliai aplink kotelį, arba koncentriniai – žiedais aplink vaisiaus viršų. Įtrūkiai iš pradžių būna švieži, šviesesni, vėliau apdžiūsta, apsitraukia kamštiška žievele. Kartais trūkis būna gilesnis, iki minkštimo, ir tokios vietos gali antriniu būdu apnikti puviniai. Likusi vaisiaus dalis atrodo normali, lapai ir stiebai dažniausiai sveiki.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Vaisiai trūkinėja tada, kai po sausesnio laikotarpio staiga gausiai palaistoma ar gausiai palyja, ypač jei tuo metu būna šilta. Augalas staiga ima daugiau vandens, vaisiaus vidus greitai brinksta, o odelei nebespėjant plėstis ji sutrūksta. Riziką didina netolygus laistymas, ilgesnį laiką užmiršti laistymai ir po jų – „atsigriebimas“ dideliu vandens kiekiu. Taip pat svarbūs temperatūros svyravimai – labai karštos dienos ir vėsesnės naktys, staigūs pokyčiai atidarius ar uždarius šiltnamį, kai vaisiai jau arti nokimo.

Ką daryti pastebėjus sutrūkusius vaisius
Pastebėjus trūkinėjimą, pažeistus vaisius verta laiku nuskinti – jie trumpiau laikosi ant krūmo, per įtrūkius greitai įsiveisia puviniai ir kenkėjai. Tokius pomidorus geriau suvartoti kuo greičiau, prieš tai nupjaunant sutrūkusias vietas. Svarbiausia – iškart peržiūrėti laistymo režimą: sumažinti „šoko“ situacijas, kai labai išdžiūvusi dirva staiga permirkoma. Jei matyti, kad augalai buvo užmiršti ilgesniam laikui, laistyti geriau keliais kartais po mažiau, o ne vienu dideliu kiekiu.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Kad vaisiai netrūkinėtų, svarbu palaikyti tolygią dirvos drėgmę. Pomidorus verta laistyti reguliariai, vengiant didelių „sausa–šlapia“ svyravimų, ypač pradėjus masiškai nokti vaisiams. Šiltnamyje padeda mulčias – jis apsaugo dirvą nuo greito perdžiūvimo ir perkaitimo. Derėtų stengtis nepertręšti azotu, nes labai greitai augantys, vandeningi vaisiai jautresni trūkinėjimui. Saulėtomis, karštomis dienomis naudinga pravėdinti šiltnamį ir, jei reikia, pritemdyti, kad vaisiai nepatirtų staigių temperatūros ir drėgmės pokyčių. Laikantis šių priemonių, vaisių trūkinėjimas dažniausiai sumažėja iki minimalaus lygio.

Žiedų ir vaisių užuomazgų kritimas

Žiedų ir vaisių užuomazgų kritimas – fiziologinis sutrikimas, kai pomidorai gausiai žydi, bet dalis žiedų ar jau užsimezgusių mažų pomidoriukų nubyrėja. Tai ne infekcinė liga, o augalo reakcija į netinkamas sąlygas ar stresą.

Kaip atpažinti
Ant augalo matyti daug tuščių žiedynų kotelių be žiedų ar be mažų vaisių užuomazgų
Žiedai sudžiūsta dar neišsiskleidę arba nubyrėja netrukus po žydėjimo, palikdami plikus kotelius
Mažos vaisių užuomazgos pagelsta, paruduoja ir taip pat nukrenta, nors lapai ir stiebai atrodo gana sveiki

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Dažniausios priežastys
karštis šiltnamyje, kai temperatūra pakyla virš maždaug 30–32 °C, ypač naktimis
per žema temperatūra žydėjimo metu
staigūs temperatūros svyravimai tarp dienos ir nakties
nelygus laistymas – tai perdžiūvusi, tai permirkusi dirva
staigūs tręšimo pokyčiai, per didelės azoto dozės
stiprus augalo silpninimas – pažeistos šaknys, per stiprus lapų šalinimas, ligos ir kenkėjai
Esant tokiam stresui žiedadulkės tampa mažiau gyvybingos, apdulkinimas prastas, todėl augalas „atsisako“ dalies žiedų ir užuomazgų.

Ką daryti pastebėjus kritimą
Patikrinti temperatūras šiltnamyje dieną ir naktį, prireikus daugiau vėdinti, pritemdyti arba minimaliai pašildyti
Sureguliuoti laistymą, kad dirva būtų tolygiai drėgna, bet ne nuolat šlapia ir neperdžiūvusi
Tręšti subalansuotomis trąšomis, vengti didelių azoto „šokų“
Formuojant krūmus nešalinti per daug lapų vienu kartu, stengtis nepažeisti stiebų ir šaknų

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Reguliariai vėdinti šiltnamį ir vengti skersvėjų
Laistyti tolygiai, ypač žydėjimo ir pirmųjų kekų mezgimo metu
Tręšti nuosaikiai, atsižvelgiant į augalo poreikius ir substrato būklę
Dirbti su augalais švelniai, lapus šalinti palaipsniui
Užtikrinti bent minimalų apdulkinimą – lengvai papurtyti žiedynus, jei šiltnamis labai uždaras
Laikantis šių priemonių žiedų ir vaisių užuomazgų kritimas paprastai sumažėja, o pomidorai mezga stabilesnį ir gausesnį derlių.

Agurkų ir kitų moliūginių ligos

Netikroji miltligė (Pseudoperonospora cubensis)

Netikroji miltligė – viena svarbiausių agurkų ir kitų moliūginių (cukinijų, moliūgų, patisonų ir kt.) ligų, ypač aktuali šiltnamiuose ir lauko auginime drėgnais metais. Sukėlėjas – oomycetas Pseudoperonospora cubensis, pažeidžiantis lapus. Stipriai išplitusi liga gali praktiškai sustabdyti fotosintezę, augalai greitai nusilpsta ir derlius smarkiai sumažėja.

Kaip atpažinti
Pirmiausia ant lapų viršutinės pusės atsiranda šviesiai geltonos, kampuotos dėmės, dažniausiai išsidėsčiusios tarp gyslų. Dėmės greitai plečiasi, pagelsta, vėliau rusvėja, lapas atrodo margas. Lapų apatinėje pusėje, drėgnu oru, matomas pilkšvai violetinis, tarsi apnašas – tai sporų dangalas. Laikui bėgant pažeistos vietos ruduoja, išdžiūsta, lapas susiraukšlėja ir nudžiūsta. Liga dažniausiai prasideda ant senesnių, apatinių lapų, o vėliau kyla aukštyn, jei sąlygos išlieka palankios.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Netikroji miltligė ypač sparčiai plinta šiltais, bet drėgnais orais, kai naktimis ir anksti ryte ant lapų ilgai laikosi rasa ar kondensatas. Didelė oro drėgmė, dažni lietūs, gausus laistymas ant lapų, prastas vėdinimas šiltnamyje sudaro idealias sąlygas sporoms dygti ir užkrėsti naujus lapus. Tankūs želdiniai, kai lapai sukritę vienas ant kito ir beveik negauna oro, dar labiau didina riziką. Sukėlėjas plinta su vėju, lietaus lašais, laistymo vandeniu, ant užkrėstų lapų, gali išlikti ant augalų liekanų ir aplinkoje.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus pirmąsias kampuotas geltonas dėmes ant lapų ir pilkšvą apnašą apatinėje pusėje, svarbu nedelsti. Stipriausiai pažeistus apatinius lapus verta pašalinti ir išnešti iš šiltnamio ar lysvės, nepaliekant jų komposte šalia sveikų augalų. Reikia pagerinti vėdinimą – plačiau atverti šiltnamio langus ir duris, jei leidžia oro sąlygos, mažinti lapų perteklių, kad oras galėtų cirkuliuoti. Laistymą geriausia perkelti prie šaknų, vengti laistymo per lapus vakare, kad jie naktį nebūtų šlapi. Esant didesniam užkratui, galima svarstyti kontaktinių ar sisteminių fungicidų naudojimą pagal rekomendacijas, ypač jei auginama daugiau augalų ir derlius labai svarbus.
Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Prevencijai svarbiausia neleisti lapams ilgai išlikti šlapiems ir palaikyti gerą oro judėjimą. Agurkus ir kitas moliūgines verta sodinti ne per tankiai, formuoti taip, kad lapai neuždengtų vieni kitų, laistyti rytą arba dieną, kad lapų paviršius greičiau nudžiūtų. Šiltnamyje padeda nuolatinis švelnus vėdinimas, o lietingu laikotarpiu – kiek įmanoma mažesnis lapų šlapinimas. Pasibaigus sezonui būtina surinkti ir išnešti iš laukų bei šiltnamių visas augalų liekanas, kad jose neliktų užkrato. Pasirinkus atsparesnes veisles ir derinant gerą mikroklimatą, sėjomainą bei profilaktinę apsaugą, netikrosios miltligės žala gali būti gerokai sumažinta.

Tikroji miltligė (Podosphaera xanthii, Golovinomyces cichoracearum)

Tikroji miltligė – labai dažna agurkų, cukinijų, moliūgų ir kitų moliūginių liga. Sukėlėjai Podosphaera xanthii ir Golovinomyces cichoracearum pažeidžia daugiausia lapus, rečiau stiebelius ir vaisių žievę. Liga susilpnina augalus, mažina derlių ir trumpina vegetaciją, o negydoma gali praktiškai „nuvalgyti“ visą lapiją.

Kaip atpažinti
Pirmiausia ant lapų viršutinės (kartais ir apatinės) pusės atsiranda mažos balzganos dėmelės, primenančios miltų pabarstymą. Jos greitai plečiasi ir susilieja į didesnius lopus, visas lapas atrodo lyg aptrauktas balkšvomis dulkėmis. Pažeisti lapai gelsta, džiūsta nuo pakraščių, susiraukšlėja ir galiausiai nudžiūsta. Ant cukinijų ir moliūgų lapų apnašas dažnai būna labai ryškus, baltas, o agurkuose kartais šiek tiek pilkšvas. Stipriai sergantis augalas turi mažai žalių lapų, uogos ir vaisiai būna smulkesni, trumpiau dera.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Tikroji miltligė ypač suaktyvėja šiltu, sausu, bet ne per karštu oru, kai naktimis būna gana didelė oro drėgmė. Idealu jai tada, kai dieną šilta ir saulėta, o vakare ir naktį oras atvėsta ir prisotėja drėgmės, bet lapai ilgai išlieka ne visai šlapi, o tik drėgni. Šiltnamiuose ligai padeda blogas vėdinimas ir per tankiai suaugę augalai, lauke – ilgi sausros periodai, po kurių gausiai laistoma ar palyja. Sukėlėjai lengvai plinta su vėju, lašeliais, ant drabužių ir įrankių, o ant senų augalų liekanų gali išlikti iki kito sezono.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus pirmuosius miltingus lopus ant lapų, verta kuo greičiau įvertinti pažeidimo mastą. Labai stipriai apnašų apimtus, jau gelstančius apatinius lapus galima pašalinti ir išnešti iš lysvės ar šiltnamio. Reikia pagerinti vėdinimą, praretinti per tankų lapų kiekį, kad oras laisviau cirkuliuotų. Laistymą geriau nukreipti į šaknų zoną, vengti nuolatinio lapų šlapinimo vakare. Esant didesniam užkratui, galima naudoti registruotus fungicidus ar biologines priemones nuo tikrosios miltligės, laikantis rekomenduojamų normų ir laukimo laikų iki derliaus.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Prevencijai svarbu sodinti ne per tankiai, formuoti augalus taip, kad lapai neuždengtų vieni kitų, o tarp eilių būtų oro tarpas. Šiltnamyje verta užtikrinti nuolatinį švelnų vėdinimą ir vengti labai aukštos temperatūros, ypač su dideliu oro drėgnumu. Laistyti geriausia ryte arba dieną, kad lapai iki vakaro spėtų nudžiūti. Rudenį būtina surinkti moliūginių liekanas ir jas išnešti iš daržo, kad jose neliktų peržiemojančio užkrato. Pasirinkus kiek atsparesnes veisles ir derinant gerą mikroklimatą, sėjomainą bei laiku pradėtą apsaugą, tikrosios miltligės žala dažniausiai išlieka valdoma.

Antraknozė (Colletotrichum orbiculare)

Antraknozė – grybinė liga, pažeidžianti agurkus, cukinijas, moliūgus ir kitas moliūgines daržoves. Sukėlėjas Colletotrichum orbiculare daugiausia puola lapus, stiebelius ir vaisius. Drėgnais, šiltais metais liga gali greitai išplisti ir gerokai sumažinti derlių, ypač jei augalai auginami tankiai ir negauna pakankamai oro.

Kaip atpažinti
Ant lapų pirmiausia atsiranda apvalios ar kampuotos, šviesiai rudos arba gelsvai rudos dėmės. Jų vidus vėliau išblykšta, audiniai išdžiūsta, vietomis ištrupa, lapas tampa skylėtas. Ant lapkočių ir stiebelių matomos pailgos, rudos, tarsi įdubusios žaizdelės, kurios gali susilieti ir susilpninti audinius, stiebeliai vietomis lūžta. Ant vaisių formuojasi apskritos, įdubusios dėmės su tamsesniu pakraštėliu, drėgnu oru jų paviršiuje gali pasirodyti rausvos ar lašišos spalvos apnašos – grybo sporų sankaupos. Pažeisti vaisiai minkštėja, greitai pūva ir netinka laikymui.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Liga aktyviausia šiltu, lietingu arba gausiai laistomu laikotarpiu, kai lapai ir vaisiai ilgai išlieka šlapi. Ypač greitai ji plinta tankiuose želdiniuose, kur oras sunkiai juda, o drėgmė laikosi tarp lapų. Sukėlėjas plinta su lietaus ar laistymo lašais, ant inventoriaus, drabužių, gali būti pernešamas su užkrėstais daigais. Ant augalų liekanų ir dirvoje grybas išlieka iki kito sezono, todėl ta pati lysvė be sėjomainos didina riziką.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus būdingas įdubusias dėmes ant lapų ar vaisių, verta pašalinti stipriausiai pažeistus lapus ir vaisius, juos išnešti iš daržo ar šiltnamio. Reikia pagerinti vėdinimą, praretinti lapiją, kad oras laisviau cirkuliuotų, sumažinti laistymą ant lapų ir vaisių, laistyti daugiau prie šaknų. Patartina stengtis nevaikščioti po lysves ir nekarpyti augalų tada, kai jie šlapi, nes taip lengviau pernešamos sporos. Jei auginama daugiau augalų ir užkratas didelis, galima pagal rekomendacijas naudoti kontaktinius fungicidus, kurie stabdo ligos plitimą ant naujų lapų.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Svarbiausia priemonė – sėjomaina ir higiena. Moliūgines reikėtų sodinti kitoje vietoje nei pernai, rudenį surinkti visas augalų liekanas ir jų nepalikti lysvėje. Svarbu sodinti ne per tankiai, formuoti taip, kad lapai kuo mažiau liestųsi tarpusavyje, laistyti rytą arba dieną, kad lapų paviršius greičiau nudžiūtų. Šiltnamyje būtina nuolatinė švelni ventiliacija. Atsakingai pasirinkus daigus ir sėklas, laikantis sėjomainos ir gerų auginimo sąlygų, antraknozės žala dažniausiai išlieka valdoma, o augalai sugeba subrandinti pakankamą derlių.

Šašas, kladosporiozė (Cladosporium cucumerinum)

Šašas, dar vadinamas kladosporioze, – grybinė liga, pažeidžianti agurkus ir kitas moliūgines daržoves, ypač šiltnamiuose. Sukėlėjas Cladosporium cucumerinum labiausiai mėgsta vėsesnį ir drėgną orą. Liga gadina ne tik lapus ir stiebus, bet ir vaisius, todėl smarkiai krenta derliaus kokybė.

Kaip atpažinti
Iš pradžių ant lapų atsiranda maži, vandeningi, šviesiai žalsvi ar pilkšvi taškeliai. Vėliau jie paruduoja, centras išblykšta, pažeistos vietos gali išdžiūti ir ištrupėti, lapas tampa skylėtas. Ant lapkočių ir stiebelių formuojasi pailgos, įdubusios, rudos dėmės, audiniai suminkštėja ir gali sutrūkti. Labiausiai atpažįstamas požymis matomas ant vaisių: susidaro kamštiškos, įdubusios dėmės, tarsi smulkūs šašeliai, kartais apjuosti tamsesniu pakraštėliu. Tokie vaisiai deformuojasi, prastai auga, greičiau pūva ir netinka laikymui.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Šašas aktyviausias, kai orai vėsūs ir drėgni, apie 15–20 °C, o lapai ilgai išlieka šlapi. Ideali situacija susidaro, kai šiltnamis prastai vėdinamas, dažnai laistoma ant lapų, naktimis kaupiasi kondensatas. Ligos sukėlėjas plinta su lietaus ir laistymo lašais, ant drabužių, įrankių, gali būti pernešamas su užkrėstomis sėklomis ir daigais. Ant augalų liekanų ir šiltnamio konstrukcijų grybas išlieka iki kito sezono, todėl be sėjomainos ir tvarkos problema linkusi kartotis kasmet.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus pirmuosius kamštiškus šašelius ant vaisių ar būdingas dėmes ant lapų, verta greitai pašalinti stipriausiai pažeistus lapus ir vaisius, juos išnešti iš šiltnamio ar lysvės. Reikia pagerinti vėdinimą, sumažinti oro drėgmę, laistymą perkelti prie šaknų ir vengti vandens ant lapų vakarais. Svarbu nekarpyti ir nejudinti šlapių augalų, kad sporos kuo mažiau plistų. Jei liga apima didesnį plotą, o derlius svarbus, galima naudoti registruotus fungicidus ar biologines priemones nuo moliūginių ligų, laikantis rekomendacijų ir laukimo terminų iki derliaus skynimo.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Prevencijai būtina sėjomaina ir higiena. Agurkus bei kitas moliūgines verta kasmet sodinti kitoje vietoje, o pasibaigus sezonui surinkti visas augalų liekanas ir jas išnešti iš daržo. Šiltnamį naudinga išplauti, konstrukcijas ir inventorių nuvalyti. Svarbu sodinti ne per tankiai, kad lapai greičiau nudžiūtų po lietaus ar laistymo, ir palaikyti nuolatinį švelnų vėdinimą. Galima rinktis veisles, nurodytas kaip atsparesnes šašui. Derinant šias priemones, šašo ir kladosporiozės žala dažniausiai sumažėja iki tokio lygio, kad augalai gali sėkmingai subrandinti gerą derlių.

Sausasis stiebų ir vaisių puvinys, gummy stem blight (Didymella bryoniae)

Sausasis stiebų ir vaisių puvinys – tai rimta agurkų, cukinijų, moliūgų ir kitų moliūginių liga. Sukėlėjas Didymella bryoniae pažeidžia stiebus, lapkočius ir vaisius. Pavadinimas „gummy stem blight“ atsirado dėl būdingo lipnaus, sakus primenančio išskyrų sulo, kuris dažnai matomas ant pažeistų stiebų. Stiprus užkratas gali sunaikinti dalį ar net visą derlių.

Kaip atpažinti
Ant stiebų ir lapkočių matomos pailgos, rudos arba tamsiai rudos dėmės. Jos galiausiai įduba, audiniai suskilinėja, vietomis matyti lipni, gintarinė ar tamsesnė sula. Tokios vietos silpnėja, stiebai gali nulūžti, krūmas vysta. Ant lapų atsiranda netaisyklingos formos rudos dėmės, kurių vidus išblykšta, audiniai išdžiūsta. Ant vaisių matomi įdubę, tamsėjantys puvinio židiniai, jų paviršius šiurkštėja, gali būti padengtas balkšvomis ar tamsiomis apnašomis. Pažeisti vaisiai greitai genda ir netinka laikymui.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Liga labiausiai plinta šiltais ir drėgnais orais, kai dažnai lyja arba gausiai laistoma, o lapai ir stiebai ilgai išlieka šlapi. Rizika didėja, kai moliūginės kasmet sodinamos toje pačioje vietoje, o augalų liekanos paliekamos lysvėje ar šiltnamyje. Tankūs, prastai vėdinami želdiniai sudaro sąlygas ligai greitai plisti. Sukėlėjas plinta su lietaus ir laistymo lašais, ant drabužių, įrankių, gali būti pernešamas su užkrėstais daigais. Ant užsikrėtusių augalų liekanų grybas išlieka iki kito sezono.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus būdingas įdubusias rudas dėmes ant stiebų ir lipnias išskyras, verta kuo greičiau pašalinti stipriausiai pažeistas augalo dalis ir jas išnešti iš šiltnamio ar daržo. Verta praretinti lapiją, kad oras lengviau cirkuliuotų, sumažinti oro drėgmę, laistyti daugiau prie šaknų, o ne ant augalų. Svarbu nevaikščioti po lysvę ir nekarpyti augalų, kai jie šlapi, kad sporos neplistų toliau. Jei liga apėmė didelę dalį pasėlio, o derlius svarbus, galima pagal rekomendacijas naudoti fungicidus, tinkančius moliūginių apsaugai nuo sausųjų puvinių.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Prevencijai būtina sėjomaina ir švara. Moliūgines reikėtų sodinti vis kitoje vietoje, nepaliekant jų toje pačioje lysvėje keletą metų iš eilės. Pasibaigus sezonui svarbu surinkti ir išnešti visas augalų liekanas, ypač pažeistus stiebus ir vaisius, jų nekompostuoti šalia daržo. Šiltnamyje naudinga nuplauti konstrukcijas, sutvarkyti inventorių. Sodinant reikėtų nepertraukti augalų, palikti pakankamus tarpus, kad lapai greičiau nudžiūtų po lietaus ar laistymo. Tolesnis, tolygus laistymas prie šaknų ir pastovus, bet švelnus vėdinimas padeda sumažinti sausųjų puvinių riziką ir išsaugoti didesnę derliaus dalį.

Pilkasis puvinys (Botrytis cinerea)

Pilkasis puvinys – labai dažna ir universali grybinė liga, pažeidžianti daugybę daržovių, tarp jų agurkus, cukinijas, moliūgus ir kitas moliūgines. Sukėlėjas Botrytis cinerea ypač mėgsta vėsią, drėgną aplinką. Jis puola silpnesnes, pažeistas ar per tankiai augančias augalo dalis, dažnai prasideda nuo žiedų, vaisių ar žaizdų stiebuose.

Kaip atpažinti
Ant lapų, stiebų, žiedų ir vaisių atsiranda vandeningos, šviesiai rusvos dėmės, kurios greitai plečiasi. Vėliau jos pasidengia pilkai rusvu, pūkuotu apnašu – tai būdingas pilkojo puvinio „kailiukas“. Pažeistos vietos minkštėja, audiniai suyra, pradeda dvokti. Ant agurkų ir cukinijų vaisių dažnai matyti minkštos, įdubusios, pilkai apnašuotos puvinio dėmės, kurios greitai apima visą vaisių. Žiedai ruduoja, žydi, iš jų infekcija keliauja į jaunas užuomazgas ir stiebus.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Liga ypač aktyvi, kai šiltnamyje ar lauke ilgesnį laiką laikosi vėsus ir drėgnas oras, didelė santykinė oro drėgmė, ant augalų ilgai išlieka rasos ar kondensato lašeliai. Riziką didina storas, nenuimtas lapų sluoksnis, prastas vėdinimas, per tankiai pasodinti augalai, gausus laistymas ant lapų. Dažnai pilkasis puvinys išplinta nuo nuvytusių žiedų, nudžiūvusių lapų, pažeistų stiebų vietų, kuriose grybas lengvai įsitvirtina. Ant augalų liekanų, šiltnamio konstrukcijų, dėžių ar plėvelės sukėlėjas gali išlikti iki kito sezono.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pamačius pilką, pūkuotą apnašą ant lapų, žiedų ar vaisių, pažeistas vietas reikia kuo greičiau pašalinti ir išnešti iš šiltnamio ar lysvės. Nuvytusius žiedus, nudžiūvusias, ant žemės gulančias lapų dalis verta reguliariai nupjauti, kad jos netaptų infekcijos židiniais. Reikia sumažinti drėgmę ir pagerinti vėdinimą – plačiau praverti šiltnamio langus, praretinti lapiją, laistyti prie šaknų, o ne ant augalų. Esant stipriam užkratui ir auginant didesnį plotą, galima naudoti fungicidus ar biologines priemones nuo Botrytis cinerea, vadovaujantis etiketės rekomendacijomis ir laikantis laukimo laikų iki derliaus.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Prevencijai svarbu išlaikyti švaresnę, sausesnę augimo aplinką. Augalus reikėtų sodinti ne per tankiai, formuoti taip, kad lapai nedengtų vieni kitų storu sluoksniu, o senesnius apatinius lapus palaipsniui pašalinti. Laistymą geriau planuoti ryte, kad augalai ir dirvos paviršius iki vakaro spėtų pradžiūti. Rudenį būtina surinkti ir išnešti visas moliūginių liekanas, nuvalyti šiltnamio konstrukcijas ir inventorių. Stiprūs, nepertręšti azotu, bet subalansuotai maitinami augalai mažiau linkę pūti, todėl derinant gerą mikroklimatą, higieną ir subalansuotą tręšimą pilkojo puvinio žala paprastai išlieka valdoma.

Šaknų ir kaklelio puviniai, daigų išgulimas (Pythium spp., Rhizoctonia solani, Fusarium spp.)

Šaknų ir kaklelio puviniai – tai ligų grupė, kai pažeidžiama agurkų ir kitų moliūginių šaknų sistema bei stiebo dalis ties dirvos paviršiumi. Dažniausiai nukenčia daigai ir jauni augalai, bet palankiomis sąlygomis gali sirgti ir vyresni kerai. Pagrindiniai sukėlėjai – dirvoje gyvenantys patogenai Pythium spp., Rhizoctonia solani, Fusarium spp., kurie dažnai veikia kartu ir sukelia labai panašius simptomus.

Kaip atpažinti
Daigų stadijoje problema dažnai pasireiškia išgulimu. Iki tol sveikai atrodę daigai suplonėja ties dirvos paviršiumi, kaklelio vietoje audiniai patamsėja, suminkštėja, daigas išvirsta ir greitai žūsta. Ištraukus tokį daigą, matomos parudavusios, glebusios, dalinai suirusios šaknelės. Vyresniems augalams būdingas lėtesnis augimas, lapų blyškumas, nevienodas augalų dydis eilėje. Šaknys tampa rudai pilkos, trapios, sumažėja smulkių šaknelių, o kaklelio srityje stiebas gali būti patamsėjęs, susiaurėjęs ar net suaižėjęs. Tokie augalai karštu ir sausu oru vysta greičiau, nors dirva atrodo pakankamai drėgna.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Ligos lengviau plinta, kai dirva nuolat peršlapusi, sunkios struktūros, prastai vėdinama. Daigams kenkia labai tankus sėjimas, šilta ir drėgna aplinka, nepakankamai švarus substratas, daug metų nekeista žemė daigykloms ar šiltnamyje. Šaknų puvinius skatina mechaniniai pažeidimai persodinant, pertręšimas azotu, staigūs temperatūros pokyčiai, per gili sėja ar sodinimas. Pythium dažniau suaktyvėja vėsesniame, peršlapusiame substrate, Rhizoctonia mėgsta šiltesnę dirvą, Fusarium gali plisti ir per vidinius augalo indus, tačiau praktikoje šie sukėlėjai dažnai aptinkami kartu.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus masiškai išgulančius daigus arba nepaaiškinamą jaunų augalų silpnumą, pirmiausia verta peržiūrėti laistymo režimą ir substrato kokybę. Stipriai pažeistus daigus geriausia kuo greičiau pašalinti kartu su aplinkiniu substratu ir jų nepalikti bendrame komposte. Likusius augalus laistyti saikingiau, leisti viršutiniam dirvos sluoksniui šiek tiek pradžiūti, pasirūpinti geru vėdinimu ir kiek žemesne santykine drėgme. Vyresniems augalams naudinga minimaliai supurenti dirvos paviršių, kad geriau patektų oro, sumažinti azoto normas ir vengti bet kokių papildomų šaknų pažeidimų.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Svarbiausia yra higiena ir tinkamos auginimo sąlygos. Daigus verta auginti kokybiškame, puriame, gerai drenuotame substrate, naudoti švarius vazonėlius ir daigyklas, juos kasmet išplauti ir prireikus dezinfekuoti. Laistyti reikėtų pagal realų drėgmės poreikį, neleisti vandeniui ilgai stovėti padėkluose ar lysvių įdubose. Persodinant svarbu kuo mažiau pažeisti šaknis ir neužkasti kaklelio per giliai. Šiltnamyje naudinga užtikrinti gerą oro cirkuliaciją, vengti labai tankaus sodinimo ir subalansuotą tręšimą, kad augalai augtų tvirti, bet neperaugę. Tokie augalai kur kas atsparesni šaknų ir kaklelio puviniams per visą sezoną.

Kampinė lapų dėmėtligė, bakterinis kampinis dėmėtumas (Pseudomonas syringae pv. lachrymans)

Kampinė lapų dėmėtligė – tai bakterinė agurkų ir kitų moliūginių liga. Sukėlėjas Pseudomonas syringae pv. lachrymans pažeidžia pirmiausia lapus, rečiau stiebelius ir vaisius. Liga labiausiai pastebima drėgnais, vėsesniais laikotarpiais, ji silpnina augalus ir gali pastebimai sumažinti derlių, ypač lauke auginamiems agurkams.

Kaip atpažinti
Ant lapų atsiranda smulkios, vandeningos, vėliau parudėjančios dėmelės, kurios yra aiškiai apribotos gyslų ir atrodo kampuotos. Senstant dėmėms jų vidus išblykšta, audiniai išdžiūsta ir ištrupa, todėl lapai tampa skylėti. Drėgnu oru lapų apatinėje pusėje aplink dėmeles gali matytis blizgūs bakterijų lašeliai, kurie išdžiūvę palieka balkšvą apnašą. Ant vaisių atsiranda nedideli, įdubę, šviesiai rudi šašeliai, kartais su tamsesniu pakraštėliu, vaisiaus paviršius darosi nelygus, prastėja išvaizda ir laikomumas.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Liga ypač greitai plinta, kai orai vėsūs ir lietingi, o lapai ilgai išlieka šlapi. Šiltnamyje tam palankus prastas vėdinimas ir laistymas ant lapų, lauke – dažni lietūs ir rasos. Bakterijos plinta su lietaus ir laistymo lašais, per rankas, įrankius, ant drabužių, gali būti pernešamos su užkrėstomis sėklomis ir daigais. Riziką didina auginimas be sėjomainos, kai agurkai ir kitos moliūginės kasmet sodinamos toje pačioje vietoje, ir rudenį nepašalintos augalų liekanos.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus kampuotas skylėjančias dėmes ant lapų ir smulkius šašelius ant vaisių, verta pašalinti stipriausiai pažeistus lapus ir vaisius bei juos išnešti iš daržo ar šiltnamio. Reikia pagerinti vėdinimą, sumažinti lapų perteklių, laistyti daugiau prie šaknų ir vengti vandens ant lapų vakare. Dirbant su augalais naudinga dažniau plauti rankas ir įrankius, ypač jei pereinama nuo įtartinų augalų prie sveikų. Esant stipresniam užkratui, profesionaliuose ūkiuose gali būti taikomi vario ar kitos veikliosios medžiagos preparatai pagal rekomendacijas, tačiau mėgėjų sode dažnai daug padeda vien sąlygų sureguliavimas ir pažeistų dalių šalinimas.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Prevencijai labai svarbi sėjomaina ir švara. Agurkus ir kitas moliūgines verta kasmet sodinti kitoje vietoje, o pasibaigus sezonui surinkti visas augalų liekanas ir jų nepalikti lysvėje. Rekomenduojama naudoti sveikas, patikimos kilmės sėklas ir daigus, šiltnamyje pasirūpinti nuolatiniu, bet švelniu vėdinimu ir neperlaistyti. Laistymo vandens geriausia nepilti ant lapų, ypač vakare, kad jie naktį nebūtų šlapi. Stiprūs, subalansuotai tręšiami augalai geriau atsilaiko prieš bakterinį kampinį dėmėtumą ir išlaiko didesnę derliaus dalį.

Agurkų mozaikos virusas (Cucumber mosaic virus – CMV)

Agurkų mozaikos virusas – viena svarbiausių virusinių agurkų ir kitų moliūginių ligų. Jis pažeidžia lapus, stiebus ir vaisius, silpnina augalą ir sumažina derlių. CMV gali užkrėsti labai daug skirtingų augalų rūšių, todėl lengvai cirkuliuoja sode ir darže, persimesdamas nuo vienų augalų prie kitų.

Kaip atpažinti
Pirmiausia ant lapų atsiranda marga, netolygi spalva – šviesesnės ir tamsesnės žalsvos dėmės, primenančios mozaikos raštą. Lapai gali susiraukšlėti, susisukti, sustandėti, tampa smulkesni. Dažnai matomas gyslų pašviesėjimas, tarp gyslų – gelsvos dėmės. Augalai auga lėčiau, šoninės atžalos silpnesnės, žiedų ir vaisių užuomazgų būna mažiau. Vaisiaus paviršius gali būti nelygus, su šviesesniais dryžiais ar dėmėmis, kartais deformuotas, dažnai smulkesnis nei įprasta.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Virusas plinta daugiausia per amarus, kurie perneša jį nuo užsikrėtusių augalų ant sveikų. Pavojingiausi laikotarpiai – kai darže ar šiltnamyje gausu amarų ir kartu auga skirtingos kultūros bei piktžolės, galinčios būti viruso šaltiniu. CMV taip pat gali patekti su užkrėstomis sėklomis, ypač jei jos surinktos iš sergančių augalų. Riziką didina neprižiūrėtos piktžolės, mišrus sodinimas be atstumo, netolygus auginimo sąlygų valdymas ir silpni, pertręšti ar priešingai – nualinti augalai.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus mozaikinį lapų margumą, stiprų lapų susisukimą ar aiškiai deformuotus vaisius, verta atidžiai apžiūrėti keletą augalų ir įvertinti, ar simptomai kartojasi. Stipriai pažeistus kerus geriausia kuo greičiau pašalinti iš daržo ar šiltnamio kartu su šaknimis ir jų nepalikti bendrame komposte šalia sveikų augalų. Labai svarbu kontroliuoti amarus – naudoti lipnias gaudykles, biologines priemones arba leistinas apsaugos priemones, gerinti augalų būklę, kad jie būtų kiek įmanoma atsparesni.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Nuo agurkų mozaikos viruso svarbiausia apsisaugoti iš anksto, nes išgydyti užsikrėtusio augalo neįmanoma. Sėklas verta rinktis iš patikimų tiekėjų arba imti tik nuo visiškai sveikų augalų. Šiltnamyje ir darže naudinga nuolat naikinti piktžoles, kurios gali būti viruso ir amarų „tiltas“. Sodinant reikėtų nepertręšti azotu, laistyti tolygiai, palaikyti gerą vėdinimą, kad augalai neperkaistų ir nepatirtų streso. Amarų gausą verta stebėti viso sezono metu ir reaguoti pačioje pradžioje, kai jų dar mažai. Laikantis šių priemonių, CMV žala dažniausiai išlieka nedidelė, o agurkai ir kitos moliūginės gali duoti visai neblogą derlių.

Moliūginių geltonosios mozaikos virusas (Zucchini yellow mosaic virus – ZYMV)

Moliūginių geltonosios mozaikos virusas – agresyvus virusas, pažeidžiantis cukinijas, moliūgus, patisonus, agurkus ir kitas moliūgines daržoves. Jis veikia lapus, stiebus ir vaisius, stipriai iškreipia augalo augimą ir derlių. Užsikrėtę augalai dažnai atrodo labai deformuoti, o vaisiai – kreivi, sužėlę, menkos prekinės išvaizdos.

Kaip atpažinti
Pirmiausia ant jaunų lapų atsiranda ryškus geltonai žalias mozaikinis margumas. Lapai ima banguotis, raukšlėtis, susisukti, tampa standūs, kartais su ilgesniais, smailesniais danteliais pakraščiuose. Visa viršūninė dalis gali atrodyti „susisukusi“, krūmas žemesnis, tankiai lapuotas. Vaisiaus paviršius dažnai būna nelygus, su gumbeliais, iškilimais, šviesesniais dryžiais ar dėmėmis, cukinijos ir moliūgai deformuojasi, smarkiai sumažėja jų dydis ir kokybė.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
ZYMV plinta daugiausia per amarus, kurie virusą perneša nuo sergančių augalų ant sveikų. Todėl labiausiai pavojingi laikotarpiai, kai sode gausu amarų ir kartu auga įvairios moliūginės bei piktžolės, galinčios būti viruso šaltiniu. Virusas gali būti pernešamas ir su užkrėstomis sėklomis, jei jos surinktos nuo sergančių augalų. Riziką didina mišrus, labai tankus sodinimas, nenaikinamos piktžolės, silpni ar pertręšti augalai, nelygus laistymas ir kitas stresas, kuris mažina augalų atsparumą.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus ryškų geltonai žalią mozaikinį lapų margumą, stiprų lapų garbanojimąsi ir aiškiai deformuotus vaisius, verta įvertinti kelis augalus. Jei požymiai ryškūs ir pasikartoja, tikėtina, kad tai virusinė infekcija. Tokius stipriai pažeistus kerus geriausia kuo greičiau pašalinti iš lysvės kartu su šaknimis ir jų nepalikti komposte šalia sveikų augalų. Labai svarbu pradėti kontroliuoti amarus – naudoti lipnias gaudykles, biologines priemones arba leistinas apsaugos priemones, kad būtų sustabdytas viruso plitimas į dar sveikus augalus.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Nuo ZYMV, kaip ir nuo kitų virusų, reikia saugotis iš anksto, nes išgydyti sergančio augalo neįmanoma. Sėklas verta pirkti iš patikimų tiekėjų arba imti tik nuo visiškai sveikų augalų. Lysvėse ir aplink jas naudinga reguliariai naikinti piktžoles, ypač moliūginių giminaičius, kurie gali būti tylūs viruso nešiotojai. Sodinant reikėtų palikti pakankamus atstumus tarp augalų, nepertręšti azotu, laistyti tolygiai, kad augalai nepatirtų stipraus streso. Amarų gausą verta stebėti visą sezoną ir reaguoti, kai jų dar nedaug. Derinant šias priemones, moliūginių geltonosios mozaikos viruso žala dažniausiai sumažėja, o dalis augalų sugeba užauginti padorų derlių.

Paprikų ligos

Fuzariozė – vytuliai (Fusarium oxysporum f. sp. capsici, kiti Fusarium spp.)

Fuzariozė – tai dirvoje gyvenančių Fusarium grybų sukelta liga, pažeidžianti paprikų šaknų sistemą ir vandens indų audinius. Dažniausiai serga šiltnamiuose auginamos paprikos, ypač ten, kur ta pati žemė naudojama daug metų iš eilės. Liga dažnai vadinama vytuliais, nes pagrindinis požymis – palaipsnis augalo vystimas net ir esant pakankamai drėgmei.

Kaip atpažinti
Iš pradžių paprikų lapai ima šviesėti, praranda blizgesį, dieną šiek tiek nuvysta, o naktį lyg ir atsigauna. Vėliau vienos pusės lapai ir šakos vysta labiau nei kitos, augalas atrodo asimetriškai nusilpęs. Pažengus ligai lapai paruduoja, sudžiūsta, augalas gali žūti. Perpjovus stiebą kaklelio ar žemiau šakų vietoje, matyti parudavę arba patamsėję vandens indai. Šaknys dažnai būna rudai pilkos, trapios, sumažėja smulkių šaknelių. Kartais atskiri vaisiai ant sergančio augalo būna smulkesni, prastai mezga nauji žiedai.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Fuzariozė aktyviausia šiltoje dirvoje, kai paprikos auginamos toje pačioje vietoje be sėjomainos ir žemė nenuvaloma nuo senų šaknų bei augalų liekanų. Liga lengviau plinta lengvai rūgštesnėje, prastai vėdinamoje dirvoje, kai augalai perlaistomi arba dažnai patiria stresą nuo karščio ir šaknų pažeidimų. Patogenas patenka per šakneles, o vėliau keliauja augalo viduje vandens indais. Kartą užsikrėtus dirvožemis gali išlikti pavojingas keletą metų.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus, kad atskiri kerai vysta be aiškios priežasties, o dirva nėra sausa, verta atsargiai išrauti vieną augalą ir apžiūrėti šaknis bei stiebo pjūvį. Jei vandens indai aiškiai parudavę, augalą geriausia pašalinti kartu su didesniu žemės gumulu ir jo nepalikti bendrame komposte šalia daržovių. Likusių paprikų perlaistyti nereikėtų, geriau leisti viršutiniam sluoksniui šiek tiek pradžiūti, sumažinti azoto trąšų normą, augalus palaikyti kiek vėsesnėmis sąlygomis ir kiek įmanoma sumažinti stresą.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Svarbiausia priemonė – sėjomaina ir švari auginimo aplinka. Paprikų nereikėtų kasmet sodinti į tą pačią dirvą ar šiltnamio vietą, kur anksčiau augo paprikos, pomidorai ar kiti bulviniai. Prieš sodinimą verta panaudoti kokybišką, gerai drenuotą substratą, vengti žemės, kurioje liko daug senų šaknų. Laistyti geriausia tolygiai, neperlaistant, nepakenkti šaknims persodinant ir nepertręšti azotu, kad augalai nebūtų „išlepinti“ ir jautresni stresui. Pasirinkus kiek atsparesnes veisles ir laikantis sėjomainos bei higienos, fuzariozės vytulių žala dažniausiai sumažėja iki pavienių augalų, o ne visos lysvės problemos.

Verticiliozė – verticilinis vytulys (Verticillium dahliae, Verticillium albo-atrum)

Verticiliozė – tai dirvoje gyvenančių Verticillium grybų sukelta liga, pažeidžianti paprikų šaknų sistemą ir vandens indus. Panašiai kaip fuzariozė, ji sukelia lėtinį augalo vystimą, tačiau neretai progresuoja lėčiau ir pasireiškia daugiau pavienių kerų vytimu. Dažniausiai problema išryškėja šiltnamiuose ir lysvėse, kur paprikos ar kiti bulviniai auginami be sėjomainos.

Kaip atpažinti
Pirmiausia paprikų lapai pradeda šviesėti ir vysti nuo apačios. Dažnai pažeidžiama tik viena augalo pusė – viena šaka ar viena krūmo dalis atrodo nuvytusi, kita dar gana normali. Lapai gelsta tarp gyslų, gali atsirasti rudi ploteliai, vėliau jie sudžiūsta ir nukrenta. Stiebas išoriškai gali atrodyti gana sveikas, bet perpjovus išilgai kaklelio arba kiek aukščiau matomi šviesiai rudi ar pilkšvi žiedai – tai patamsėję vandens indai. Šaknys dažnai ne taip smarkiai supuvusios kaip esant šaknų puviniams, bet gali būti silpnai išsivysčiusios, su kai kuriomis patamsėjusiomis vietomis.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Verticiliozė dažniau pasireiškia vidutinio šiltumo dirvoje, ypač kai paprikos auginamos toje pačioje vietoje po bulvių, pomidorų, baklažanų ar kitų jautrių kultūrų. Grybas ilgai išsilaiko dirvoje ant augalų liekanų, sudarydamas atsparias struktūras. Ligos riziką didina sunkesnė, prastai aeruojama dirva, dažnas perlaistymas, šaknų pažeidimai persodinant ir kitas stresas. Verticillium patenka per šakneles ir juda augalo viduje, todėl iš išorės liga iš pradžių atrodo kaip paprastas „nepaaiškinamas“ vytimas.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Jei pavieniai augalai ima vysti be aiškios priežasties, net ir esant drėgnai dirvai, verta iškasti vieną kerą ir apžiūrėti stiebą. Perpjovus kaklelio dalį ir pamačius būdingus parudavusius indus, tokį augalą geriausia pašalinti kartu su didesniu žemės kiekiu ir neišmesti į kompostą šalia daržovių. Likusiems augalams naudinga sumažinti laistymą, pagerinti drenažą ir vėdinimą, nebepertręšti azotu, saugoti šaknis nuo papildomų pažeidimų. Cheminio „išgydymo“ praktiškai nėra, todėl svarbiausia nesudaryti sąlygų ligai plisti.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Efektyviausia priemonė – sėjomaina. Paprikų nereikėtų sodinti ten, kur keletą metų iš eilės augo pomidorai, bulvės, baklažanai ar pačios paprikos. Naujas lysves verta įrengti ten, kur augo mažiau imlios kultūros, arba dalį žemės pakeisti nauju, sveiku substratu. Rudenį būtina surinkti ir išnešti augalų liekanas, stengtis nepalikti storų šaknų gabalų dirvoje. Laistant svarbu nepermirkyti dirvos, skatinti gerą aeraciją ir vengti šaknų traumavimo. Pasirinkus veisles, aprašytas kaip atsparesnes vytuliams, ir laikantis higienos bei sėjomainos, verticiliozė paprastai apsiriboja pavieniais augalais, o ne visa lysve.

Šaknų ir kaklelio puviniai, daigų išgulimas (Pythium spp., Rhizoctonia solani, Fusarium spp.)

Šaknų ir kaklelio puviniai – ligų grupė, kai pažeidžiama paprikų šaknų sistema ir stiebo dalis ties dirvos paviršiumi. Dažniausiai nukenčia daigai ir jauni augalai, bet palankiomis sąlygomis gali sirgti ir vyresnės paprikos. Pagrindiniai sukėlėjai – dirvoje gyvenantys patogenai Pythium spp., Rhizoctonia solani ir įvairios Fusarium rūšys, dažnai pasireiškiantys kartu ir sukeliantys labai panašius požymius.

Kaip atpažinti
Daigų stadijoje problema dažniausiai pasireiškia išgulimu. Iki tol normaliai atrodę daigai suplonėja ties kaklelio vieta, audiniai patamsėja, suminkštėja, daigas išvirsta ir per trumpą laiką žūsta. Ištraukus tokį daigą, matomos parudavusios, glebusios ir dalinai suirusios šaknelės. Vyresnėms paprikoms būdingas lėtesnis augimas, lapų šviesėjimas ir „atsilikimas“ nuo kaimyninių augalų. Šaknys ruduoja, tampa trapios, sumažėja smulkių šaknelių, o kaklelio srityje stiebas gali būti patamsėjęs, susiaurėjęs, kartais suaižėjęs. Tokie augalai karštu ir sausu oru vysta greičiau, nors dirva atrodo pakankamai drėgna.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Ligos lengviau plinta, kai dirva nuolat peršlapusi, sunki, prastai aeruojama. Daigams kenkia labai tankus sėjimas, šilta ir drėgna aplinka, daug metų nekeistas substratas ar žemė daigykloms ir šiltnamiui. Riziką didina šaknų pažeidimai persodinant, pertręšimas azotu, staigūs temperatūros pokyčiai, per gili sėja ar sodinimas. Pythium dažniausiai suaktyvėja vėsesniame, permirkusiame substrate, Rhizoctonia mėgsta šiltesnę dirvą, Fusarium gali plisti ir augalo viduje, tačiau praktikoje šie sukėlėjai dažnai aptinkami kartu.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus nepaaiškinamai gulančius daigus ar silpnai augančius jaunus kerelius, verta apžiūrėti jų šaknis ir kaklelį. Stipriai pažeistus augalus geriausia kuo greičiau pašalinti kartu su aplinkiniu substratu ir jų nepalikti bendrame komposte šalia sveikų daržovių. Likusius augalus laistyti saikingiau, leisti viršutiniam dirvos sluoksniui šiek tiek pradžiūti, pasirūpinti geru vėdinimu ir kiek žemesne santykine drėgme. Vyresnėms paprikoms naudinga pagerinti dirvos aeraciją, švelniai supurenti paviršių, sumažinti azoto normą ir vengti bet kokių papildomų šaknų pažeidimų.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Prevencijai svarbiausia higiena ir tinkamos auginimo sąlygos. Daigus verta auginti kokybiškame, puriame, gerai drenuotame substrate, naudoti švarius vazonėlius ir daigyklas, juos kasmet išplauti ir, jei reikia, dezinfekuoti. Laistyti reikėtų pagal realų drėgmės poreikį, neleisti vandeniui ilgai stovėti padėkluose ar lysvių įdubose. Persodinant svarbu kiek įmanoma mažiau traumuoti šaknis ir neužkasti kaklelio per giliai. Šiltnamyje naudinga užtikrinti gerą oro cirkuliaciją, neauginti paprikų per tankiai ir tręšti subalansuotomis trąšomis, kad augalai augtų tvirti, bet neperaugę. Tokios paprikos kur kas atsparesnės šaknų ir kaklelio puviniams per visą sezoną.

Antraknozė (Colletotrichum spp.)

Antraknozė – grybinė liga, pažeidžianti paprikų lapus, stiebelius ir ypač vaisius. Sukėlėjai Colletotrichum genties grybai drėgnomis ir šiltomis sąlygomis dauginasi labai greitai, todėl liga gali padaryti didelę žalą tiek šiltnamyje, tiek lauke auginamoms paprikoms. Dažniausiai nukenčia vaisių kokybė ir laikomumas.

Kaip atpažinti
Ant lapų formuojasi smulkios, apskritos ar netaisyklingos, šviesiai rudos ar gelsvai rudos dėmės. Vėliau jų centras išblykšta, audiniai išdžiūsta, lapas gali skylėti. Ant lapkočių ir jaunuose ūgliuose matomos pailgos, įdubusios, rudos žaizdelės, kurios gali susilieti ir silpninti stiebą. Būdingiausi požymiai matomi ant vaisių
atsiranda apskritos ar ovalios, aiškiai įdubusios dėmės, dažnai su tamsesniu rudu pakraščiu
drėgnu oru jų paviršiuje susidaro koncentriški, rausvi ar lašišos spalvos taškeliai – grybo sporų sankaupos
pažeisti vaisiai minkštėja, prastai laikosi, juose lengvai įsikuria antriniai puviniai.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Antraknozė ypač suaktyvėja šiltu ir drėgnu periodu, kai paprikos gausiai laistomos, ant lapų ir vaisių ilgai laikosi vandens lašeliai, šiltnamis blogai vėdinamas. Liga greičiau plinta tankiai pasodintuose plotuose, kur lapai liečiasi tarpusavyje. Sukėlėjai pernešami su lietaus ir laistymo lašais, ant rankų, įrankių, gali būti įnešti su užkrėstomis sėklomis ar daigais. Ant augalų liekanų ir dirvoje grybas išlieka iki kito sezono, todėl kartojantis auginimui toje pačioje vietoje rizika didėja.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus pirmąsias įdubusias dėmes ant lapų ar vaisių, verta nedelsiant pašalinti stipriausiai pažeistus vaisius ir lapus, juos išnešti iš šiltnamio ar lysvės. Reikia pagerinti vėdinimą, praretinti lapiją, kad oras lengviau cirkuliuotų, laistyti daugiau prie šaknų ir vengti vandens ant lapų bei vaisių vakare. Dirbant su augalais naudinga neliesti šlapių lapų, kad sporos mažiau plistų. Jei infekcija stipresnė ir auginama daugiau paprikų, galima svarstyti registruotų fungicidų ar biologinių priemonių naudojimą, laikantis rekomendacijų ir laukimo terminų iki derliaus.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Prevencijai svarbu sėjomaina ir higiena. Paprikų nereikėtų kasmet sodinti toje pačioje vietoje, rudenį būtina surinkti ir išnešti augalų liekanas. Šiltnamyje naudinga išplauti konstrukcijas ir inventorių. Svarbu sodinti ne per tankiai, formuoti krūmus taip, kad vaisiai nekabėtų prispausti prie drėgnų lapų, o po laistymo lapija greičiau pradžiūtų. Laistymą geriausia planuoti ryte ar dieną, vengti nuolatinio lapų šlapinimo. Pasirinkus kiek atsparesnes veisles ir laikantis geros higienos bei mikroklimato valdymo, antraknozės žala dažniausiai apsiriboja pavieniais vaisiais, o ne visa lysve.

Pilkasis puvinys (Botrytis cinerea)

Pilkasis puvinys – labai dažna grybinė liga, pažeidžianti daugelį daržovių, tarp jų ir paprikas. Sukėlėjas Botrytis cinerea ypač mėgsta vėsią, drėgną aplinką ir dažniausiai įsikuria ant silpnesnių, pažeistų ar senstančių augalo dalių. Paprikoms ji pavojinga tuo, kad gadina žiedus, vaisių užuomazgas ir prinokusius vaisius, todėl tiesiogiai mažina derlių.

Kaip atpažinti
Ant lapų, žiedų, jaunuose ūgliuose ar vaisių paviršiuje atsiranda vandeningos, šviesiai rudos dėmės, kurios greitai plečiasi. Vėliau jos pasidengia pilkai rusvu, pūkuotu apnašu – tai būdingas pilkojo puvinio „kailiukas“. Pažeisti lapai ir žiedai minkštėja, juoduoja ir žūsta. Ant vaisių formuojasi minkštos, įdubusios puvinio dėmės su pilku apnašu, vaisius greitai sugenda ir gali užkrėsti šalia esančius. Dažnai židinys prasideda ten, kur buvo pažeistas audinys, likęs žiedelis ar prilipęs nuvytęs lapas.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Liga suaktyvėja vėsiu, drėgnu oru, kai šiltnamyje ar lauke laikosi didelė santykinė oro drėgmė ir ant augalų ilgai išlieka rasos ar kondensato lašeliai. Riziką didina tankus sodinimas, prastas vėdinimas, gausus laistymas ant lapų, storas nenuimtų apatinių lapų sluoksnis. Pilkasis puvinys lengviau įsikuria ant pertręštų azotu, labai vešlių, bet minkštesnių audinių. Sporoms plisti padeda vėjas, laistymo lašai, drabužiai ir įrankiai, o ant augalų liekanų ir šiltnamio konstrukcijų grybas gali išlikti iki kito sezono.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus pilką pūkuotą apnašą ant lapų, žiedų ar vaisių, pažeistas dalis reikia kuo greičiau pašalinti ir išnešti iš šiltnamio ar daržo. Nuvytusius žiedus, ant vaisių prilipusius lapelius verta reguliariai nupjauti, kad jie netaptų infekcijos židiniais. Reikia pagerinti vėdinimą, praretinti lapiją, sumažinti oro drėgmę, laistyti daugiau prie šaknų, o ne ant augalų. Dirbti su paprikomis geriausia tada, kai jos sausos, nes taip mažiau pernešama sporų. Esant stipriam užkratui ir auginant didesnį plotą, galima naudoti fungicidus ar biologines priemones nuo Botrytis cinerea, laikantis rekomendacijų ir laukimo laikų iki derliaus.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Prevencijai svarbu išlaikyti sausesnę ir švaresnę aplinką. Paprikas reikėtų sodinti ne per tankiai, formuoti krūmus taip, kad viduje neliktų labai tankaus lapų „gumulo“, laistymą planuoti ryte, kad augalai iki vakaro spėtų pradžiūti. Rudenį būtina surinkti ir išnešti visas augalų liekanas, nuplauti šiltnamio konstrukcijas ir inventorių. Subalansuotas tręšimas, vengiant perteklinio azoto, padeda augalams augti tvirtesniems ir mažiau linkusiems pūti. Laikantis šių priemonių, pilkojo puvinio žala paprastai išlieka valdoma ir paprikos gali sėkmingai subrandinti derlių.

Tikroji miltligė, lapų dėmėtumas (Leveillula taurica, Erysiphe spp.)

Tikroji miltligė – grybinė liga, pažeidžianti paprikų lapus ir kartais jaunas ūglių dalis. Paprikose dažniausiai aptinkamas Leveillula taurica, rečiau kitos Erysiphe rūšys. Liga gali atrodyti ir kaip klasikinis baltas apnašas, ir kaip gelsvos dėmės su silpnu miltingumu, todėl ją lengva supainioti su trūkumais ar kitomis dėmėtligėmis.

Kaip atpažinti
Ant lapų viršutinės pusės atsiranda šviesiai gelsvų, netaisyklingos formos dėmių, dažnai tarp gyslų. Iš pradžių jos gali būti vos matomos, vėliau pagelsta labiau, lapas atrodo tarsi „išblukęs“. Ant apatinės pusės, ypač drėgnesnėmis sąlygomis, matyti balkšvas ar pilkšvas, miltingas apnašas – tai grybo sporų sluoksnis. Ilgainiui pažeistos vietos ruduoja, audiniai džiūsta, lapai susiraukšlėja, gali anksti nukristi. Esant stipresniam užkratui nukenčia viršūniniai lapai, krūmas atrodo praretėjęs, augimas sulėtėja, mezga mažiau vaisių.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Tikroji miltligė paprikose dažniau pasireiškia šiltnamiuose, kai oras šiltas, bet ne per karštas, o naktimis ir anksti ryte būna didelė oro drėgmė. Jai nebūtinas vandens sluoksnis ant lapų – pakanka drėgno oro, todėl liga gali plisti ir esant gana sausiems lapams. Riziką didina tankus sodinimas, menkas vėdinimas, storas lapų sluoksnis krūmo viduje, pertręšimas azotu. Grybas plinta su oro srautais, ant drabužių, įrankių, o ant augalų liekanų gali išlikti iki kito sezono.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus gelsvas dėmes ir miltingą apnašą, verta detaliau apžiūrėti kelis lapus iš abiejų pusių. Stipriausiai pažeistus apatinius ir vidinius lapus galima pašalinti ir išnešti iš šiltnamio, kad sumažėtų užkrato kiekis ir pagerėtų oro cirkuliacija. Reikia padidinti vėdinimą, praretinti lapiją, laistyti daugiau prie šaknų, vengti perteklinio azoto. Jei užkratas didesnis, o auginama daugiau paprikų, galima naudoti registruotas priemones nuo tikrosios miltligės (chemines ar biologines), laikantis instrukcijų ir laukimo laikų iki derliaus.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Prevencijai svarbu nuo pat sezono pradžios formuoti paprikas taip, kad krūmo viduje neliktų labai tankaus lapų sluoksnio, o oras galėtų cirkuliuoti. Šiltnamyje verta užtikrinti nuolatinį, bet švelnų vėdinimą, ypač vakare ir po laistymo. Laistyti geriausia ryte ar dieną, kad dirvos paviršius ir aplinka iki nakties spėtų pradžiūti. Tręšiant reikėtų vengti per didelių azoto normų ir palaikyti subalansuotą mitybą. Pasibaigus sezonui būtina surinkti paprikų liekanas, jų nepalikti lysvėje, konstrukcijas ir inventorių nuvalyti. Taip sumažinsime miltligės užkrato kiekį ir riziką kitam sezonui.

Bakterinis dėmėtumas / bakterinė dėmėtligė (Xanthomonas euvesicatoria, Xanthomonas vesicatoria ir kt.)

Tai bakterinė paprikaų ir kitų bulvinių (pomidorų ir pan.) liga. Sukėlėjai – Xanthomonas euvesicatoria, Xanthomonas vesicatoria ir artimos rūšys. Jie pažeidžia pirmiausia lapus, bet gali kenkti ir stiebeliams bei vaisiams. Liga silpnina augalus, mažina lapų plotą ir pablogina vaisių išvaizdą.

Kaip atpažinti
Ant lapų atsiranda mažos, vandeningos, vėliau parudėjančios dėmelės. Jos dažnai būna apskritos arba kampuotos, apribotos gyslų, su siauru gelsvu „apvadu“. Kai dėmelių daug, jos susilieja, lapas atrodo dėmėtas, vėliau audiniai išdžiūsta ir ištrupa, atsiranda skylučių. Drėgnu oru lapų apatinėje pusėje aplink dėmes gali pasirodyti blizgūs bakterijų lašeliai, kurie išdžiūvę palieka ploną šviesią plėvelę. Ant vaisių formuojasi smulkūs, šiek tiek iškilūs taškeliai, vėliau jie įdumba, tampa kamštiški, su tamsesniu pakraščiu – vaisius „apsibarsto“ smulkiais šašiukais, prastėja išvaizda ir laikomumas.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Bakterinis dėmėtumas ypač suaktyvėja šiltu, drėgnu periodu, kai ant lapų dažnai laikosi lietaus ar laistymo lašeliai. Šiltnamyje tam palankus prastas vėdinimas ir laistymas ant lapų, lauke – dažni lietūs, rasos, kruša ar kiti lapų pažeidimai. Bakterijos plinta su vandens lašais, per rankas ir įrankius, ant drabužių, gali būti pernešamos ir su užkrėstomis sėklomis ar daigais. Riziką didina tai, kad paprikos auginamos toje pačioje vietoje be sėjomainos, rudenį paliekamos užsikrėtusios augalų liekanos.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus būdingas smulkias dėmes su gelsvu apvadu ir skylėjančius lapus, verta pašalinti stipriausiai pažeistus lapus ir vaisius, juos išnešti iš šiltnamio ar daržo. Reikia pagerinti vėdinimą, mažinti lapų perteklių, laistyti tik prie šaknų ir vengti vandens ant lapų vakare. Dirbant su paprikomis naudinga dažniau plauti rankas ir dezinfekuoti žirkles, ypač jei judama nuo įtartinų augalų prie sveikų. Profesionaliuose ūkiuose naudojami vario ar kiti baktericidiniai preparatai, mėgėjų sode dažnai daug padeda vien sąlygų sureguliavimas ir užkrėstų dalių šalinimas.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Prevencijai svarbi sėjomaina ir švara. Paprikų nereikėtų kasmet sodinti į tą pačią vietą, rudenį būtina surinkti ir išnešti augalų liekanas. Sėklas verta rinktis iš patikimų šaltinių arba imti tik nuo visiškai sveikų augalų. Šiltnamyje naudinga užtikrinti nuolatinį, bet švelnų vėdinimą ir neperlaistyti, lauke – sodinti taip, kad krūmai būtų gerai perpučiami vėjo. Laistymo vandens geriausia nepilti ant lapų, ypač kai prognozuojama ilga drėgna, šilta fazė. Stiprūs, subalansuotai tręšiami augalai geriau atsilaiko prieš bakterinį dėmėtumą ir išlaiko didesnę derliaus dalį.

Paprikų mozaikos virusai (Tobacco mosaic virus – TMV, Pepper mild mottle virus – PMMoV, Potato virus Y – PVY, Cucumber mosaic virus – CMV ir kt.)

Paprikų mozaikos virusai – tai kelių skirtingų virusų grupė, galinti pažeisti paprikų lapus, stiebus ir vaisius. Dažniausi – TMV, PMMoV, PVY, CMV ir kiti, o vienas augalas neretai būna užsikrėtęs ne vienu, o kelių virusų „kokteiliu“. Jie nesukelia puvinio, bet stipriai iškreipia augalo augimą, silpnina krūmus ir blogina derliaus kokybę.

Kaip atpažinti
Tipiškas požymis – mozaikinis lapų margumas. Lapų plokštelėje atsiranda šviesesnės ir tamsesnės žalsvos dėmės, dryželiai, gyslos gali pašviesėti. Lapai banguojasi, raukšlėjasi, susisuka, tampa smulkesni, kartais su siauresniais, smailesniais pakraščiais. Viršūnės dažnai atrodo susisukusios, augalas žemesnis, tankiai lapuotas. Ant vaisių gali matytis šviesesni raštai, dryžiai, dėmės, kartais paviršius būna nelygus, vaisiai deformuojasi, užauga smulkesni. Dalis žiedų ir užuomazgų gali visai nenusimegzti.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Virusai plinta keliais keliais. TMV ir PMMoV dažnai pernešami mechaniškai – su sėklomis nuo sergančių augalų, per rankas, drabužius, įrankius, net tabako gaminių likučius ant pirštų. PVY ir CMV dažnai pernešami amarų ir kitų čiulpiamųjų kenkėjų, kurie iš sergančių augalų virusą nuneša ant sveikų. Riziką didina mišrus, labai tankus sodinimas, piktžolės, kurios gali tyliai nešioti virusus, silpni ar pertręšti augalai, nelygus laistymas ir kitas stresas, mažinantis paprikų atsparumą.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus ryškų mozaikinį lapų margumą, stiprų lapų garbanojimąsi ir deformuotus vaisius, verta atidžiai apžiūrėti kelis kerus. Jei požymiai kartojasi ir neatrodo kaip paprastas trūkumas ar nudegimas, labiausiai pažeistus augalus geriausia kuo greičiau išrauti kartu su šaknimis ir išnešti iš daržo ar šiltnamio. Svarbu ypač kruopščiai nusiplauti rankas, nuvalyti įrankius, kad virusas nebūtų toliau pernešamas. Reikia stebėti amarus ir kitus čiulpiamuosius kenkėjus – vos juos pastebėjus taikyti mechanines, biologines ar leistinas apsaugos priemones, kad jie neišplatintų virusų ant dar sveikų augalų.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Nuo mozaikos virusų apsisaugoti daug lengviau, nei bandyti su jais kovoti jau pasirodžius simptomams. Svarbu naudoti sveikas, patikimos kilmės sėklas, nerenkant jų nuo įtartinų augalų. Šiltnamyje ir darže reikėtų laikytis higienos – reguliariai plauti rankas, nepernešti augalų sultimis suteptų pirštinių ar įrankių nuo vieno augalo prie kito, nerūkyti ir nedirbti su paprikomis iškart po tabako gaminių lietimo. Piktžoles, ypač bulvinių ir kitų giminaičių, naudinga laikyti kuo toliau nuo lysvių. Amarų gausą verta sekti visą sezoną ir juos kontroliuoti ankstyvoje stadijoje. Sėjomaina, subalansuotas tręšimas, tolygus laistymas ir bendras augalų stiprinimas padeda paprikoms geriau atlaikyti stresą ir sumažina virusų padaromą žalą.

Viršūnių puvinys

Viršūnių puvinys – tai ne užkrečiama liga, o fiziologinis sutrikimas, susijęs su kalcio trūkumu vaisiuje ir nelygiu drėgmės režimu. Dažniausiai jis pasireiškia paprikų vaisių viršūnėje, kur audiniai tampa vandeningi, vėliau išdžiūsta ir pajuoduoja. Kalcio paprastai dirvoje netrūksta, problema atsiranda dėl to, kad augalas jo negali tolygiai „atvežti“ į vaisių.

Kaip atpažinti
Ant dar žalių ar pradėjusių nokti paprikų vaisių viršūnės atsiranda šviesiai rusva ar žalsvai ruda dėmė. Ji greitai didėja, audiniai minkštėja, atrodo tarsi vandeningi. Vėliau ta vieta įdumba, pajuoduoja, paviršius tampa sausas, kamštiškas, kartais sutrūkinėja. Likusi vaisiaus dalis gali atrodyti visai sveika, bet toks vaisius jau praranda kokybę ir greitai genda. Viršūnių puvinys dažnai pažeidžia pirmąją vaisių bangą, ypač karštu ir permainingu oru.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Sutrikimas dažniausiai išryškėja, kai augalas patiria svyravimus
vieną dieną dirva peršlapusi, kitą – beveik sausa, taip pat esant labai aukštai temperatūrai šiltnamyje. Tokiu metu šaknys sunkiau aprūpina vaisius kalciu, nors jo dirvoje gali būti pakankamai. Riziką didina paviršinių šaknų pažeidimai, per gausus azoto tręšimas, kuris skatina labai stiprų antžeminės dalies augimą ir „atima“ kalcį iš vaisių, taip pat per mažas dirvos kiekis vazonuose ar loveliuose, kai šaknys greitai perdžiūsta.

Ką daryti pastebėjus požymius
Pamačius viršūnių puvinio dėmes, pirmiausia verta sureguliuoti laistymą. Dirva turi būti nuolat lengvai drėgna, bet nepermirkusi, todėl geriau laistyti dažniau ir mažesnėmis porcijomis, ypač karštu metu. Pažeistus vaisius verta nuskinti, kad augalas energiją skirtų naujoms, sveikoms užuomazgoms. Jei paprikos auga vazonuose, galima patikrinti, ar šaknims pakanka vietos ir ar substratas nėra labai sukritęs. Esant ryškiam problemos kartojimuisi, naudinga keliems laistymams panaudoti kalcio turinčias trąšas arba lapų purškimą kalcio tirpalu, laikantis etiketės normų.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Prevencijai svarbiausia tolygus laistymas ir ramios auginimo sąlygos. Paprikas verta sodinti į pakankamo gylio ir tūrio talpas ar lysves su puriu, gerai drenuotu substratu, kad šaknys nebūtų nuolat permirkusios, bet ir neperdžiūtų. Tręšiant reikėtų neperdozuoti azoto, ypač sezono pradžioje, geriau rinktis subalansuotas kompleksines trąšas. Šiltnamyje naudinga vėdinti, kad nebūtų ekstremalaus karščio, kuris dar labiau trikdo kalcio judėjimą augale. Laikantis šių principų, viršūnių puvinys dažniausiai apsiriboja pavieniais vaisiais sezono pradžioje ir vėliau beveik nebesikartoja.

Žiedų ir vaisių užuomazgų kritimas

Žiedų ir vaisių užuomazgų kritimas – tai ne užkrečiama liga, o augalo reakcija į stresą. Paprikos labai jautrios temperatūros svyravimams, drėgmės ir mitybos disbalansui, todėl nepalankiomis sąlygomis jos tiesiog „atsisako“ dalies žiedų ir jaunų užuomazgų, kad išsaugotų likusią augalo dalį.

Kaip atpažinti
Ant sveikai atrodančių krūmų staiga pradeda kristi žiedai arba vos užmegztos mažos paprikėlės. Žiedai dažnai nenudžiūsta, o tiesiog nukrenta su žiedkočiu. Užuomazgos gali parudėti ties prisitvirtinimo vieta, truputį susiraukšlėti ir nukristi, nors pats augalas atrodo žalias ir be aiškių ligos požymių. Dažnai tai pastebima po karščio bangos, šalto naktų periodo ar staiga pasikeitus laistymo režimui.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Dažniausia priežastis – netinkama temperatūra. Virš 30–32 °C dieną ir virš 25 °C naktį žiedadulkės tampa mažiau gyvybingos, žiedai blogai apsidulkina ir augalas juos numeta. Panašiai nutinka ir esant žemesnei nei 13–15 °C temperatūrai, ypač naktimis. Kritimą skatina ir nelygus laistymas, kai dirva tai perdžiūsta, tai permirksta, staigus tręšimo pasikeitimas, stiprus skersvėjis, šaknų pažeidimai, labai stiprus azoto trąšų perteklius. Visa tai augalui – stresas, dėl kurio jis atsisako dalies derliaus, kad išlaikytų gyvybingumą.

Ką daryti pastebėjus požymius
Pirmiausia verta įvertinti, kas neseniai pasikeitė. Jei buvo karščio banga, reikėtų daugiau vėdinti šiltnamį, pritemdyti dengiant plėvelę ar stiklą lengvu šešėliavimo tinklu, laistyti ryte ir dieną, kad augalai neperkaistų. Jei naktimis buvo labai vėsu, naudinga laikinai pridengti paprikas agroplėvele. Svarbu sureguliuoti laistymą, kad dirva būtų nuolat tolygiai drėgna, bet nepermirkusi. Jei neseniai smarkiai padidintos trąšų normos, verta jas sumažinti ir leisti augalui „atsikvėpti“. Dalis žiedų visada nukrenta natūraliai, bet jei krenta beveik visi, tai aiškus signalas, kad sąlygos per daug ekstremalios.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Prevencijai svarbu paprikoms sudaryti kuo tolygesnes augimo sąlygas. Šiltnamyje reikėtų nuo sezono pradžios pasirūpinti geru vėdinimu, galimybe pritemdyti karščiausiomis dienomis, nelaistyti retai, bet „balomis“. Geriau mažesnės, bet reguliarės laistymo normos, ypač žydėjimo ir derėjimo metu. Tręšti verta subalansuotomis kompleksinėmis trąšomis, neperdozuojant azoto, kad augalas neišaugintų vien masės lapų derliaus sąskaita. Staigių pokyčių – tiek laistymo, tiek trąšų – geriau vengti, viską daryti pamažu. Tokiu atveju paprikos mezga žiedus tolygiau, o užuomazgų kritimas būna minimalus ir netrukdo gauti gero derliaus.

Vaisių saulės pažeidimai, saulės nudegimai

Vaisių saulės pažeidimai – tai fiziologinis sutrikimas, kai paprikų vaisiai perkaista ir nudega nuo stiprios tiesioginės saulės bei aukštos temperatūros. Tai ne infekcinė liga, o „per daug saulės“ padarinys, dažniausiai pasireiškiantis gerai atidengtose, karštomis dienomis menkai pridengtose vietose.

Kaip atpažinti
Ant saulės pusėje esančios vaisiaus dalies atsiranda šviesi, gelsvai balta ar šviesiai rusva, aiškiai atskirta dėmė. Iš pradžių ji būna sausa, tarsi pašviesėjusi oda, vėliau audiniai gali pradėti rudoti, trūkinėti, į vietą lengvai įsikuria puviniai. Dėmė visada būna toje pusėje, kuri labiausiai gauna tiesioginę saulę, o kita vaisiaus pusė išlieka normali. Dažnai labiausiai nukenčia viršutinėje krūmo dalyje kabantys vaisiai, kurie nebepridengti lapais po drastiško lapų praretinimo.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Saulės nudegimai dažniausiai atsiranda per karščio bangas, kai šiltnamyje ar lauke oro temperatūra pakyla virš 30 °C, o vaisiai ilgai būna tiesioginėje saulėje. Riziką padidina staigus lapų nuėmimas, kai vaisiai likę be šešėlio, labai plonos sienelės veislės, melsvų ar šviesesnių spalvų vaisiai. Vazonuose augančios paprikos dažnai kenčia labiau, nes substratas greičiau įkaista ir augalas patiria papildomą stresą.

Ką daryti pastebėjus požymius
Pamačius pirmuosius nudegimo plotelius, pažeistus vaisius galima nuskinti ir suvalgyti greičiau, jei pažeidimas paviršinis ir neįsivėlęs puvinys. Likusiems vaisiams verta suteikti daugiau šešėlio – palikti dalį lapų, viršutines šakas šiek tiek pakreipti, šiltnamyje naudoti užtamsinimo tinklą ar kreidinį purškalą ant plėvelės/stiklo. Karštomis dienomis svarbu dažniau vėdinti, laistyti ryte ar pavakarę, bet neperlaistyti, kad šaknys nenukentėtų nuo deguonies trūkumo.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Prevencijai reikėtų paprikų neperdėtai „nurengti“ – lapus šalinti saikingai, kad dalis jų visada dengtų vaisius nuo tiesioginės saulės. Šiltnamyje naudinga iš anksto numatyti pritemdymo priemones karščiausiam vasaros laikotarpiui. Laistymas turi būti tolygus, augalai neturi vysti dėl drėgmės trūkumo, nes tai dar labiau didina jų jautrumą nudegimams. Pasirinkus veisles su šiek tiek storesnėmis sienelėmis ir derinant jas su anksčiau minėtomis priemonėmis, saulės pažeidimai dažniausiai apsiriboja pavieniais vaisiais ir netampa rimta problema.

Arbūzų ir melionų ligos

Netikroji miltligė (Pseudoperonospora cubensis)

Netikroji miltligė – viena svarbiausių arbūzų, melionų ir kitų moliūginių ligų. Ją sukelia lapų vidinius audinius pažeidžiantis pseudogrūdas Pseudoperonospora cubensis. Liga labai greitai plinta drėgnu, vėsesniu oru ir gali per trumpą laiką sunaikinti didžiąją dalį lapijos, dėl to vaisiai nustoja augti, prastai sunoksta.

Kaip atpažinti
Pirmiausia ant viršutinės lapų pusės tarp gyslų atsiranda šviesiai geltonos, netaisyklingos, dažnai kampuotos dėmės. Vėliau jos plečiasi, tamsėja, gali įgauti rudesnį atspalvį. Apatinėje lapo pusėje, ypač rytą, matyti pilkai violetinis arba pilkšvai alyvinis apnašas – tai ligos sukėlėjo sporos. Pažeisti lapai greitai ruduoja, džiūsta ir lyg „sudega“, augalas netenka didelės dalies aktyvios lapijos. Dažniausiai simptomai prasideda ant vidurinių ir viršutinių lapų, o pažengus ligai pažeidžiami ir apatiniai.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Liga ypač suaktyvėja vėsesniais, lietingais ar labai rasotais periodais, kai naktimis ir rytais lapai ilgai išlieka šlapi. Šiltnamiuose rizika didelė, jei prastai vėdinama, gausiai laistoma vėlyvą vakarą ir ant lapų nuolat laikosi kondensatas. Sukėlėjas plinta su vėjo ir lietaus lašais, pernešamas ant drabužių, įrankių, gali atkeliauti ir su orų masėmis iš kitų regionų. Kuo tankesnė lapija ir kuo blogiau cirkuliuoja oras, tuo greičiau netikroji miltligė „perbėga“ per visą pasėlį.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus pirmąsias gelsvas dėmes ir pilkšvą apnašą lapų apatinėje pusėje, verta nedelsiant pagerinti vėdinimą ir sumažinti lapijos tankį: pašalinti stipriausiai pažeistus lapus, ypač šiltnamyje. Laistymą geriau perkelti į rytą, kad lapai iki vakaro spėtų pradžiūti, kuo labiau stengtis nelaistyti ant lapų. Lauke, jei įmanoma, naudinga vengti žemų vietų, kur ilgiau laikosi drėgmė. Jei auginama daugiau augalų ir užkratas stipresnis, galima svarstyti registruotų fungicidų ar biologinių priemonių naudojimą, laikantis rekomendacijų ir laukimo terminų iki derliaus.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Prevencijai labai svarbu sėjomaina ir tinkamas vietos parinkimas. Arbūzų ir melionų nereikėtų kasmet sodinti toje pačioje vietoje, ypač jei ankstesniais metais netikroji miltligė jau siautėjo. Lysves geriausia įrengti atviresnėje, vėjeliui prapučiamoje vietoje, ne įdubose. Laistymą planuoti taip, kad dirva būtų drėgna, bet nepermirktų, o lapai kuo mažiau šlaptų. Šiltnamiuose naudinga reguliariai vėdinti, neauginti moliūginių per tankiai, laiku pašalinti senstančius, gelstančius lapus. Pasirinkus kiek atsparesnes veisles ir laikantis šių principų, netikrosios miltligės žala dažniausiai sumažėja iki pavienių lapų, o ne visiško pasėlio žlugimo.

Tikroji miltligė (Podosphaera xanthii, Golovinomyces cichoracearum)

Tikroji miltligė – grybinė arbūzų, melionų ir kitų moliūginių lapų liga. Sukėlėjai Podosphaera xanthii ir Golovinomyces cichoracearum vystosi lapų paviršiuje, minta augalo sultimis ir silpnina visą augalą. Nors vaisių tiesiogiai nepuvina, stiprus lapų pažeidimas žymiai sumažina derlių ir cukringumą.

Kaip atpažinti
Ant viršutinės lapų pusės atsiranda smulkios, baltos, miltuotos dėmelės. Iš pradžių jos būna pavienės, vėliau plečiasi, susilieja ir padengia didesnį lapo plotą, tarsi kas būtų pabarstęs miltų. Lapai gelsta, ruduoja, kraštai susiriečia, džiūsta, galiausiai visai nunyksta. Dažniausiai pažeidžiami senesni, apatiniai lapai, bet ligai progresuojant baltas apnašas išplinta ir į viršutinius, dar aktyviai fotosintetinančius lapus. Stipriai apnikti augalai atrodo pilkšvai balti, menkai auga, mezga mažiau vaisių.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Tikroji miltligė ypač mėgsta šiltą, bet ne per drėgną orą. Jai nereikia vandens plėvelės ant lapo – pakanka šilto ir santykinai sauso oro, todėl ji dažnai suaktyvėja vasaros viduryje, kai dienos šiltos, o naktimis nebūna labai šalta. Riziką didina tankus sodinimas, prastas vėdinimas šiltnamyje, storas lapų „kilimas“ ant lysvės, taip pat per gausus azoto tręšimas, kai augalai išaugina daug švelnios, jaunų lapų masės. Grybas plinta su oro srautais, ant drabužių ir įrankių, o ant augalų liekanų išsilaiko iki kito sezono.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus pirmuosius baltus miltinius plotelius ant lapų, verta nedelsiant praretinti lapiją, kad oras lengviau judėtų per kerus. Labai pažeistus apatinius lapus galima pašalinti ir išnešti iš daržo ar šiltnamio. Laistymą geriau reguliuoti taip, kad augalai nepatirtų streso: dirva turi būti tolygiai drėgna, bet be užmirkimo. Jei miltligė plinta sparčiai, o arbūzų ar melionų plotas didesnis, galima naudoti registruotas priemones nuo tikrosios miltligės (chemines ar biologines), laikantis etiketės nurodymų ir laukimo terminų iki derliaus.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Prevencijai svarbu sėjomaina ir tinkama agrotechnika. Arbūzų ir melionų nederėtų kasmet sodinti toje pačioje vietoje, o rudenį būtina surinkti ir išnešti visus stiebus bei lapus. Lysves verta įrengti taip, kad augalai nebūtų per tankiai, tarp eilių liktų pakankamai vietos orui cirkuliuoti. Šiltnamyje naudinga reguliariai vėdinti, karštesnėmis dienomis praverti daugiau angų. Tręšiant reikėtų neperdozuoti azoto, derinti jį su kaliu ir kitais elementais, kad augalai būtų tvirti, o ne tik „lapuoti“. Pasirinkus kiek atsparesnes veisles ir laikantis šių principų, tikrosios miltligės žala dažniausiai išlieka valdoma.

Antraknozė (Colletotrichum orbiculare)

Antraknozė – grybinė arbūzų, melionų ir kitų moliūginių liga, pažeidžianti lapus, stiebus ir ypač vaisius. Sukėlėjas Colletotrichum orbiculare drėgnomis, šiltomis sąlygomis plinta labai greitai, todėl gali smarkiai sumažinti derlių ir pabloginti jo kokybę.

Kaip atpažinti
Ant lapų atsiranda apvalios ar netaisyklingos, dažniausiai tamsiai rudos dėmės su šviesesniu centru. Dėmės dažnai įdubusios, gali susilieti į didesnius plotus, lapas pradeda džiūti, kraštai plyšta. Ant lapkočių ir stiebų formuojasi pailgos rudos žaizdelės, kurios silpnina ūglius. Būdingiausi požymiai matomi ant vaisių
matomos apskritos, aiškiai įdubusios dėmės, pradžioje šviesiai rudos, vėliau patamsėja
drėgnu oru dėmių centre gali susidaryti rausvi ar oranžiški taškeliai – tai grybo sporų pagalvėlės
pažeisti vaisiai minkštėja, prastai laikosi, lengvai įsimeta antriniai puviniai.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Liga ypač suaktyvėja šiltu ir drėgnu laikotarpiu, kai dažnai lyja, laistoma nuo viršaus arba lapai ilgai būna šlapi nuo rasos. Tankiai suaugusi lapija ir prastas vėdinimas sudaro puikias sąlygas sporoms sudygti ir patekti į audinius. Sukėlėjas plinta su vandens lašais, ant inventoriaus, drabužių, gali išlikti ant augalų liekanų ir užkrėstose sėklose. Jei arbūzai ir melionai kasmet auginami toje pačioje vietoje, rizika susirgti antraknoze labai išauga.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus pirmąsias įdubusias dėmes ant lapų ar vaisių, pažeistas dalis verta kuo greičiau pašalinti ir išnešti iš lysvės ar šiltnamio. Reikia pagerinti vėdinimą, praretinti lapus taip, kad oras lengviau cirkuliuotų per kerus, laistyti daugiau prie šaknų, o ne ant lapų ir vaisių. Svarbu vengti darbo su šlapiais augalais, kad sporos nebūtų pernešamos nuo krūmo prie krūmo. Jei infekcija stipri, galima naudoti registruotas fungicidines ar biologines priemones nuo antraknozės, laikantis etiketės nurodymų ir laukimo terminų iki derliaus.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Prevencijai būtina sėjomaina – arbūzų ir melionų nereikėtų sodinti ten, kur keletą metų augo moliūginiai. Rudenį visos stiebų ir lapų liekanos turi būti surinktos ir išneštos, jų nepaliekant lysvėje. Svarbu naudoti sveikas, patikimos kilmės sėklas arba prieš sėją jas beicuoti leistinomis priemonėmis. Lysvės turėtų būti gerai drenuotos, ne žemiausiose, užmirkstančiose vietose. Laistymą geriausia organizuoti taip, kad lapai šlaptų kuo mažiau, o augalai neiškentėtų nuo nuolatinio drėgmės pertekliaus. Laikantis šių priemonių, antraknozė dažniausiai apsiriboja pavieniais židiniais ir nesunaikina viso derliaus.

Fuzariozė – vytuliai (Fusarium oxysporum f. sp. niveum, Fusarium oxysporum f. sp. melonis)

Fuzariozė – tai dirvoje gyvenančių Fusarium oxysporum specialių formų sukeliamas arbūzų ir melionų kraujagyslių vytulys. Grybas pažeidžia šaknų sistemą ir vandens indus, todėl augalas nebegali normaliai pasisavinti vandens, nors dirva gali būti ir pakankamai drėgna. Liga ypač pavojinga todėl, kad sukėlėjas dirvoje išsilaiko daug metų.

Kaip atpažinti
Pirmiausia pastebimas lėtesnis augimas, pavieniai lapai pradeda vysti dienos metu ir šiek tiek atsigauna naktį. Vėliau vysta visas ūglis ar net visas augalas, lapai gelsta, ruduoja ir džiūsta, dažnai pradedant nuo apatinės dalies. Nupjovus stiebą išilgai, matyti parudavę, rudi ar rausvai rudi vandens indai – tai būdingas fuzariozinio vytulio požymis. Šaknys gali atrodyti sumažėjusios, dalis jų parudavusios, bet ne visada visiškai supuvusios. Dažnai serga pavieniai augalai ar ištisi ruožai lysvėje, o šalia gali augti visai sveiki kerai.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Fuzariozė ypač aktyvi šiltesnėje dirvoje, kai augalai patiria papildomą stresą – per didelę ar per mažą drėgmę, šaknų pažeidimus, monotoninį auginimą toje pačioje vietoje be sėjomainos. Sukėlėjas patenka į augalą per jaunas šakneles, žaizdeles persodinimo metu, gali būti įneštas su užkrėstu substratu ar daigais. Kuo senesnė ir labiau „pernaudota“ moliūginių gyventa lysvė ar šiltnamio vieta, tuo didesnė tikimybė, kad joje jau susikaupė Fusarium užkratas.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus pavienius vystančius augalus, verta juos išrauti kartu su kuo didesniu šaknų gumulu ir išnešti iš sklypo, kad sumažėtų užkrato kiekis. Tą vietą galima pažymėti ir artimiausiais metais ten nebeauginti moliūginių. Ligos išgydyti ant jau užsikrėtusio augalo praktiškai neįmanoma, todėl pagrindinis tikslas – sustabdyti plitimą ir apsaugoti likusį pasėlį. Laistymą verta sureguliuoti taip, kad dirva nebūtų nei nuolat permirkusi, nei dažnai perdžiūstų, vengti šaknų traumavimo ravint ar kapojant.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Nuo fuzariozės geriausiai saugo sėjomaina ir sveika sodinamoji medžiaga. Arbūzų ir melionų nereikėtų sodinti į tą pačią vietą bent 3–4 metus, ypač jei ten jau buvo fiksuotas vytulių židinys. Daigus verta auginti steriliame, kokybiškame substrate, nenaudoti senų, iš lysvės prisemto dirvožemio į vazonėlius. Svarbu vengti per trąšų, ypač azoto, neperlaistyti ir nepersausinti, kad augalai nepatirtų papildomo streso. Jei žinoma, kad dirvoje fuzariozės užkrato yra daug, verta rinktis kuo atsparesnes veisles arba skiepus (jei prieinama), o jautrias kultūras toje vietoje auginti rečiau arba visai atsisakyti. Tokiu būdu fuzarioziniai vytuliai daugeliui mėgėjų išlieka pavieniais atvejais, o ne kasmetine problema.

Pilkasis puvinys (Botrytis cinerea)

Pilkasis puvinys – labai dažna grybinė liga, pažeidžianti daugelį daržovių ir uogų, tarp jų ir arbūzus bei melionus. Sukėlėjas Botrytis cinerea mėgsta vėsią, drėgną aplinką, ypač kur gausu tankios lapijos ir menkai juda oras. Liga pavojinga tuo, kad gadina žiedus, jaunas vaisių užuomazgas ir jau nokstančius vaisius, todėl tiesiogiai mažina derlių.

Kaip atpažinti
Ant žiedų, vaisių užuomazgų, lapų ar jaunų ūglių atsiranda šviesiai rusvos, vandeningos dėmės, audiniai greitai minkštėja. Netrukus jie pasidengia pilkai rusvu, pūkuotu apnašu – būdingu pilkojo puvinio „kailiuku“. Pažeistos žiedų užuomazgos pajuoduoja ir sunyksta, dažnai matyti, kad židinys prasideda ten, kur likę nuvytę žiedlapiai ar prilipę lapeliai. Ant vaisių formuojasi minkštos, įdubusios puvinio dėmės su pilku apnašu, vaisius pradeda irti, gali užkrėsti šalia esančius. Lapai ir stiebai pažeidžiami rečiau, bet ant jų taip pat matomos rudos dėmės su pilku, dulkėtu apnašu.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Liga suaktyvėja, kai ilgą laiką laikosi didelė oro drėgmė ir žemesnė temperatūra. Šiltnamyje tai būna, kai prastai vėdinama, laistoma vėlai vakare, ant lapų ir vaisių nuolat laikosi kondensato lašeliai. Lauke pilkasis puvinys plinta lietingais, vėsiais periodais, ypač jei augalai auga tankiai, lapija guli ant žemės. Užkratą palaiko ant dirvos palikti pūvantys lapai, pernokę ar pažeisti vaisiai. Sporos lengvai pernešamos vėjo, laistymo vandens, ant drabužių bei įrankių.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus pilką, pūkuotą apnašą ant žiedų, užuomazgų ar vaisių, pažeistus organus geriausia nedelsiant nuskinti ar išpjauti ir išnešti iš lysvės. Reikia pagerinti vėdinimą, kilstelėti vijoklius, kad vaisiai negulėtų tiesiai ant drėgnos žemės, praretinti tankiausiai suaugusius stiebus ir lapus. Laistymą verta perkelti į rytą ir laistyti tik prie šaknų, vengiant drėgmės ant lapų ir vaisių. Dirbti su arbūzais ir melionais geriausia tada, kai augalai sausi – taip mažiau pernešama sporų. Esant stipriam užkratui ir didesniam plotui, galima naudoti registruotas fungicidines ar biologines priemones nuo Botrytis cinerea, laikantis etiketės nurodymų.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Prevencijai svarbu švara ir gera oro cirkuliacija. Rekomenduojama riboti per tankų sodinimą, formuoti vijoklius taip, kad lapai ir vaisiai nebūtų sandariai sugulę vienoje masėje. Vaisius verta paguldyti ant mulčio, lentelių ar specialių grotelių, kad jie kuo mažiau liestųsi su šlapia dirva. Šiltnamyje būtina reguliariai vėdinti, karštesnėmis dienomis praverti daugiau angų, naktį vengti per didelio kondensato. Rudenį būtina surinkti visus pažeistus vaisius ir lapus, jų nepaliekant lysvėse. Subalansuotas tręšimas, neperdozuojant azoto, padeda augalams augti tvirtesniems ir mažiau linkusiems pūti. Laikantis šių priemonių, pilkasis puvinys dažniausiai išlieka atskirų židinių, o ne viso pasėlio problema.

Bakterinis kampinis lapų dėmėtumas (Pseudomonas syringae pv. lachrymans)

Bakterinis kampinis lapų dėmėtumas – tai bakterinė moliūginių liga, galinti pažeisti agurkus, arbūzus, melionus ir kitas giminaites. Ja sergantys augalai silpsta, lapai skylėja, o vaisiai gali būti dėmėti ir prastesnės kokybės. Sukėlėjas – Pseudomonas syringae pv. lachrymans, lengvai plintantis vandens lašeliais.

Kaip atpažinti
Ant lapų, dažniausiai tarp gyslų, atsiranda smulkių, vandeningų dėmelių. Iš pradžių jos šviesiai žalsvos, vėliau patamsėja, tampa rudos. Dėmės dažnai būna kampuotos, „apribotos“ lapo gyslomis, todėl ir vadinamos kampinėmis. Esant drėgnam orui, lapo apatinėje pusėje aplink dėmes gali pasirodyti blizgūs, lipnūs bakterijų lašeliai, kurie išdžiūvę palieka ploną šviesią plėvelę. Vėliau audiniai tose vietose išdžiūsta ir iškrinta, lapas tampa skylėtas tarsi „išbadytas“. Ant vaisių susidaro smulkios, įdubusios, tamsesniu krašteliu apsuptos dėmės, paviršius tampa šiurkštesnis, liaudiškai sakoma – vaisius „susipikseliuoja“.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Liga suaktyvėja šiltesniais, bet drėgnais periodais, kai dažnai lyja, gausu rasos, augalai laistomi iš viršaus. Bakterijoms labai palanku, kai lapai ilgai išlieka šlapi, o oras menkai juda – pavyzdžiui, tankiame šiltnamyje ar užuovėjoje, kur nėra vėjo. Sukėlėjas plinta su lietaus ir drėkinimo lašeliais, ant įrankių, drabužių, gali būti atneštas ir su sergančiais daigais. Jei moliūginiai kasmet auginami toje pačioje vietoje ir rudenį nepašalinamos liekanos, dirvoje ir ant augalų likučių užkrato susikaupia vis daugiau.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus tipines kampuotas dėmes ir skylėjančius lapus, verta pašalinti stipriausiai pažeistus lapus, ypač esančius apačioje ir tankiausiose vietose – taip sumažinsime užkrato kiekį ir pagerinsime vėdinimą. Laistymą verta perkelti į rytą, laistyti tik prie šaknų, kiek įmanoma vengiant drėgmės ant lapų. Dirbant su augalais, naudinga dažniau plauti rankas ir dezinfekuoti įrankius, kad bakterijos nebūtų pernešamos nuo sergančių augalų prie sveikų. Jei užkratas didesnis, o auginamas ne vienas kerelis, profesionaliuose ūkiuose naudojami vario ir kiti baktericidiniai preparatai; mėgėjams dažnai daug padeda vien agrotechnikos ir higienos priemonės.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Prevencijai svarbi sėjomaina – moliūginių nereikėtų kasmet sodinti į tą pačią vietą. Rudenį būtina surinkti ir išnešti visus stiebus, lapus, pažeistus vaisius, jų nekompostuojant bendrame krūve, jei matyti aiškių ligos požymių. Lysves geriausia įrengti taip, kad augalai nebūtų per tankūs ir vėjas galėtų lengviau išdžiovinti lapus po lietaus. Šiltnamyje ypač svarbu vėdinti ir neperlaistyti. Sėklas ir daigus verta rinktis iš patikimų šaltinių, o norint sumažinti riziką, galima rinktis kiek atsparesnes veisles. Laikantis šių priemonių, bakterinis kampinis lapų dėmėtumas dažniausiai lieka pavienė problema, o ne visas derlių naikinanti bėda.

Mozaikos virusai (Cucumber mosaic virus – CMV, Watermelon mosaic virus – WMV, Zucchini yellow mosaic virus – ZYMV ir kt.)

Mozaikos virusai – kelių skirtingų virusų grupė, galinti pažeisti arbūzų, melionų ir kitų moliūginių lapus, stiebus ir vaisius. Dažniausi – CMV, WMV, ZYMV ir kiti giminingi virusai. Jie nesukelia puvinio, bet stipriai iškreipia augalo augimą, silpnina krūmus ir mažina derlių bei vaisių kokybę.

Kaip atpažinti
Tipiškas požymis – mozaikinis lapų margumas. Lapų plokštelėje atsiranda šviesesnių ir tamsesnių žalių ar gelsvų plotelių, dėmelių, dryžių. Lapai gali banguotis, raukšlėtis, siaurėti, deformuotis, viršūnės atrodo garbanotos, augalas žemesnis, krūmas netolygus. Ant vaisių (arbūzų, melionų, cukinijų) pasitaiko nelygaus, raštuoto spalvos margumo, iškraipytos formos, gali būti išaugimų, gumbelių, susiaurėjimų. Dažnai derlius smulkesnis, vaisių vidus menkiau išsivystęs.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Virusai plinta keliais keliais. Dalį jų perneša amarai ir kiti čiulpiamieji kenkėjai, kurie, maitindamiesi ant sergančių augalų, virusą nuneša ant sveikų. Kiti gali būti pernešami mechaniškai – per rankas, įrankius, drabužius, sergančių augalų sultis, užkrėstas sėklas ar sodinukus. Riziką didina tankus sodinimas, piktžolės, galinčios būti virusų „rezervuaru“, mišrus sklypas, kur arti auga kitos jautrios kultūros, taip pat bendras augalų nusilpimas nuo sausros, šalnų, mitybos disbalanso.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus ryškų mozaikinį lapų margumą, stiprų garbanojimąsi ir deformuotus vaisius, verta atidžiai apžiūrėti kelis augalus. Jei simptomai kartojasi, labiausiai pažeistus krūmus geriausia išrauti kartu su šaknimis ir išnešti iš sklypo, kad virusas kuo mažiau plistų. Svarbu nuolat plauti rankas, keisti pirštines, dezinfekuoti įrankius, ypač jei po sergančių augalų tenka liesti sveikus. Būtina stebėti amarus ir kitus čiulpiamuosius kenkėjus – vos juos pastebėjus taikyti mechanines, biologines ar leistinas apsaugos priemones, kad jie netaptų „virusų taksi“.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Nuo mozaikos virusų apsisaugoti paprasčiau, nei bandyti juos įveikti pasirodžius simptomams. Svarbu naudoti sveikas, sertifikuotas sėklas ir daigus, nerenkant jų nuo įtartinų, deformuotų ar aiškiai margų augalų. Sėjomaina ir piktžolių kontrolė padeda sumažinti galimų virusų šaltinių skaičių. Sklype verta neauginti jautrių moliūginių per tankiai, palikti tarpus oro cirkuliacijai, vengti augalų žalojimo darbų metu. Amarų ir kitų pernešėjų gausą naudinga stebėti visą sezoną ir juos kontroliuoti ankstyvoje stadijoje. Subalansuotas tręšimas ir tolygus laistymas stiprina augalus – tvirti, gerai maitinami arbūzai ir melionai geriau atlaiko virusų daromą žalą ir vis tiek spėja užauginti dalį gero derliaus.

Braškių ir žemuogių ligos

Pilkasis (kekerinis) uogų puvinys (Botrytis cinerea)

Pilkasis uogų puvinys – viena dažniausių braškių ir žemuogių ligų, ypač lietingais, vėsesniais metais. Ją sukelia grybas Botrytis cinerea. Jis pažeidžia žiedus, žiedkočius, lapus ir ypač uogas – tiek dar lauke, tiek jau nuskintas sandėliavimo metu. Liga nesunaikina augalo iš karto, bet stipriai mažina derlių, uogos pradeda pūti, praranda prekinę išvaizdą ir skonį.

Kaip atpažinti
Pirmiausia pažeidžiami žiedai – jie paruduoja, sudžiūsta, gali tarsi „prikibti“ prie žiedkočio. Ant žalių ar pradėjusių rausti uogų atsiranda rusvos, vandeningos dėmės, kurios greitai plečiasi. Vėliau šiose vietose susiformuoja pilkas, purus apnašas – būdingas Botrytis grybo „kailiukas“. Uoga minkštėja, pūva, gali apaugti pilku „vatos“ sluoksniu su smulkiomis juodomis taškeliais (grybo struktūromis). Dažnai pažeidžiamos uogos būna prispaustos prie žemės, šlapio mulčio, tankiai suaugusių lapų. Nuskintos uogos, laikomos šiltoje ir drėgnoje aplinkoje, taip pat greitai pradeda pilkai pūti.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Liga ypač suaktyvėja žydėjimo ir uogų nokimo metu, kai dažnai lyja, rytais laikosi rūkas, o braškynas tankus, menkai vėdinamas. Botrytis cinerea sporos plinta oru, lašeliais, su lietumi, per darbų metu judinamus augalus. Riziką didina per tankus sodinimas, senas, nebeatjauninamas braškynas, neišravėtos piktžolės, storas neišdžiūstantis mulčio sluoksnis, uogos, besiliečiančios su žeme. Svarbus ir mechaninis pažeidimas – aplaužyti žiedkočiai, sutraiškytos uogos lengviau užsikrečia.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus pradėjusias pilkai pūti uogas, jas reikėtų kuo greičiau nuskinti ir išnešti iš sklypo – nemesti į kompostą šalia braškyno. Vertinga reguliariai apžiūrėti kerelius, šalinti sudžiūvusius žiedus ir stipriausiai pažeistas uogas. Darbo metu stengtis nešlapinti lapų ir uogų, braškes laistyti prie šaknų, o ne „per viršų“. Derliaus metu uogas rinkti dažniau – neleisti joms pernokti ir ilgai kabėti dažne, nes pernokę vaisiai greičiau užsikrečia ir „užkrečia“ kaimynines uogas.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Pagrindas – geros auginimo sąlygos. Svarbu neperstengti su tankumu: sodinti kerelius taip, kad tarp jų judėtų oras ir uogos negultų viena ant kitos. Vertinga naudoti mulčią (šiaudus, agroplėvelę), kad uogos nesiliestų tiesiogiai su drėgna žeme, tačiau mulčias turi nepelėti ir neperlaikyti drėgmės. Rudenį ir anksti pavasarį reikėtų surinkti ir pašalinti senus, supuvusius lapus ir uogas – jie yra infekcijos židinys. Laistymą geriausia planuoti taip, kad lapai ir uogos liktų kuo sausesni, o braškynas greitai išdžiūtų po lietaus ar rasos. Jei kasmet pasitaiko stiprūs pilkojo puvinio protrūkiai, galima svarstyti atsparių ar atsparesnių veislių pasirinkimą ir, jei leidžia reglamentai bei auginimo sistema, naudoti leistinas fungicidines ar biologines priemones profilaktiškai žydėjimo laikotarpiu. Stiprūs, subalansuotai tręšiami augalai lengviau „apsigina“ ir net esant ligai sugeba duoti dalį sveikesnio derliaus.

Šviesmargė / baltadėmė lapų dėmėtligė (Mycosphaerella fragariae)

Šviesmargė, dar vadinama baltadėme braškių lapų dėmėtlige, – viena iš dažniausių braškių ir žemuogių lapų ligų. Ją sukelia grybas Mycosphaerella fragariae. Liga pažeidžia lapus ir lapkočius, retai – žiedkočius. Nors uogų tiesiogiai nepuvina, bet silpnina kerelius, mažina lapų plotą, todėl augalai prasčiau mezga ir augina derlių, blogiau žiemoja.

Kaip atpažinti
Pirmiausia ant senesnių lapų viršutinės pusės atsiranda smulkių apvalių ar netaisyklingų rausvai rudų dėmelių. Vėliau jų vidurys pašviesėja, tampa balkšvas ar pilkšvas, o aplink lieka tamsesnis rudas ar violetinis apvadas – dėl to liga ir vadinama „baltadėme“. Dėmių gali būti daug, jos susilieja, lapas atrodo lyg „išmargintas“. Pažeisti lapai pradeda gelsti, ruduoja ir anksčiau nudžiūsta. Ant jaunų, viršutinių lapų dėmių dažniausiai mažiau, tačiau stipriai sergančiame braškynyne jos pereina ir į naują lapiją.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Liga aktyviausia drėgnais, vėsesniais sezonais, ypač jei braškės auga tankiai ir lapija ilgai neišdžiūsta po lietaus ar rasos. Grybo sporos plinta su vandens lašeliais, lietumi, per darbus judinant augalus, taip pat gali peržiemoti ant senų užsikrėtusių lapų ir augalinių liekanų. Riziką didina senas, nebeatjauninamas braškynas, storas, nešvarus lapų sluoksnis rudenį, piktžolės tarp kerelių, netolygus tręšimas, silpnesni, nusilpę augalai.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus daug dėmių ant lapų, verta įvertinti visą braškyną. Labai smarkiai pažeistus, senus lapus galima atsargiai iškirpti ir išnešti iš sklypo, kad sumažėtų sporų šaltinių. Nereikėtų staiga nuskinti visų lapų – augalui reikia bent dalies sveikos lapijos, kad galėtų maitintis. Rekomenduojama laistyti prie šaknų, stengtis nelaistyti „per lapus“, ypač vakare. Derliaus nuėmimo metu ir po jo galima atlikti sanitarinį valymą: surinkti ir pašalinti sudžiūvusius lapus, uogų liekanas.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Svarbiausia – švarus ir gerai vėdinamas braškynas. Kerelius reikėtų sodinti ne per tankiai, kad lapai greičiau išdžiūtų po lietaus. Rudenį ar anksti pavasarį naudinga surinkti ir išnešti dalį senų, ligotų lapų, nepalikti storesnio pūvančių lapų sluoksnio. Sėjomaina ir braškyno perkėlimas kas kelerius metus į kitą vietą padeda sumažinti ligų spaudimą. Vertinga rinktis veisles, pasižyminčias didesniu atsparumu lapų dėmėtligėms. Subalansuotas tręšimas, ypač be per didelių azoto dozių, ir tolygus laistymas stiprina augalus – sveikesni kereliai mažiau nukenčia nuo šviesmargės ir, net jei liga pasireiškia, geriau išlaiko derliaus potencialą.

Rudoji lapų dėmėtligė (Marssonina fragariae = Diplocarpon earlianum)

Rudoji lapų dėmėtligė – braškių ir žemuogių lapus pažeidžianti grybinė liga. Ją sukelia Marssonina fragariae (sin. Diplocarpon earlianum). Dažniausiai nukenčia lapai, kartais lapkočiai, žiedkočiai. Liga tiesiogiai uogų nepuvina, bet smarkiai silpnina kerelius – jie blogiau fotosintetina, prasčiau mezga ir augina uogas, sunkiau peržiemoja.

Kaip atpažinti
Ant lapų atsiranda gana stambios, netaisyklingos, tamsiai rudos ar purpurinės dėmės. Pradžioje jos gali būti šviesesnės, bet greitai patamsėja, kartais centre pasidaro truputį šviesesnės, o pakraščiai lieka tamsūs. Dėmės dažniausiai be tokio ryškaus balto vidurio kaip šviesmargės atveju – lapas atrodo „ištaškuotas“ tamsiomis rudomis dėmėmis. Vėliau pažeisti lapai pagelsta, ruduoja ir anksti nudžiūsta, ypač apatinėje krūmo dalyje. Stipriai sergant krūmeliai atrodo nuplikę, su mažai žalių, sveikų lapų.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Liga labiausiai plinta drėgnais, šiltais laikotarpiais – kai dažnai lyja, yra rasos, lapija ilgai lieka šlapia. Grybo sporos išplinta su lietaus lašeliais, laistymo vandeniu, per darbus judinant augalus. Infekcija peržiemoja ant senų, ligotų lapų ir augalinių liekanų braškyno paviršiuje. Riziką didina per tankus sodinimas, senas, neatnaujinamas braškynas, storas senų lapų sluoksnis rudenį, gausios piktžolės, nusilpę augalai, netolygi mityba.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus daug tamsių rudų dėmių ant lapų, verta įvertinti ligos intensyvumą. Labai smarkiai pažeistus, senus lapus galima dalinai iškirpti ir išnešti iš sklypo, kad sumažėtų sporų kiekis. Svarbu nepalikti viso braškyno be lapų – augalui reikia bent dalies sveikos lapijos. Laistant reikėtų stengtis nesušlapinti lapų, rinktis laistymą prie šaknų, ypač vengti vėlyvo vakarinio „dušo“, kad lapai naktį liktų šlapi. Po derliaus nuėmimo pravartu atlikti sanitarinį valymą – surinkti pačius ligotus lapus, uogų likučius, neišmėtyti jų braškyno pakraščiuose.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Ilgalaikė kontrolė remiasi švariu, gerai vėdinamu braškynu. Kerelius verta sodinti ne per tankiai, kad lapai greičiau išdžiūtų po lietaus. Kas kelerius metus rekomenduojama braškyną perkelti į kitą vietą ir neatnaujinti tų pačių kerelių per ilgai. Rudenį ir pavasarį naudinga surinkti dalį senų, užsikrėtusių lapų – taip sumažinamas infekcijos fonas. Gerai veikia sėjomaina, piktžolių kontrolė tarp eilių. Verta rinktis veisles, pasižyminčias didesniu atsparumu lapų dėmėtligėms. Subalansuotas tręšimas (be per didelių azoto dozių) ir tolygus laistymas padeda augalams išlikti stipriems – sveikesni kereliai lengviau pakelia rudąją dėmėtligę ir išlaiko didesnę derliaus dalį.

Braškių miltligė (Podosphaera aphanis)

Braškių miltligė – grybinė liga, pažeidžianti braškių ir žemuogių lapus, lapkočius, žiedus ir uogas. Sukėlėjas – grybas Podosphaera aphanis. Liga nematoma dirvoje kaip puviniai, bet smarkiai gadina lapiją ir uogas: jos smulkėja, deformuojasi, prastėja skonis, derlius tampa neprekinis.

Kaip atpažinti
Pirmieji požymiai dažniausiai pasirodo ant jauniausių lapų ir lapkočių – jų apatinėje pusėje atsiranda švelni balta ar pilkšva, lyg miltuota apnaša. Lapų kraštai ima ristis į viršų, lapai tampa standūs, įgauna rausvą ar purpurinį atspalvį, plokštelė gali deformuotis. Vėliau apnaša išplinta ir ant viršutinės lapų pusės, žiedkočių, žiedų. Ant uogų matoma plona miltuota apnaša, jos smulkėja, būna kietesnės, kartais su „apkandžiotu“ paviršiumi, gali įgauti prieskonį, primenantį pelėsius. Stipriai sergant krūmeliai atrodo pilkšvai balzgani, lyg apibarstyti miltais.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Miltligė ypač aktyvi šilto ir drėgno, bet ne lietingo oro sąlygomis – kai dieną šilta, o naktimis susidaro gausi rasa ir lapai ilgai būna drėgni. Grybo sporos plinta oru, su vėju, vandens lašeliais, per darbus judinant augalus. Riziką didina tankus sodinimas, prastas vėdinimas, uždari šiltnamiai ar tuneliai, kur naktį kaupiasi drėgmė. Silpni, pertręšti azotu, perlaistyti augalai taip pat jautresni šiai ligai.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus ant jaunų lapų ar uogų baltą „miltuotą“ apnašą, verta iškart įvertinti, kiek plačiai liga išplitusi. Stipriausiai pažeistus lapus ir uogas galima atsargiai pašalinti ir išnešti iš sklypo. Laistymą geriausia perkelti į rytą ir stengtis nelaistyti „per lapus“, kad krūmeliai vakare liktų sausi. Šiltnamiuose ir tuneliuose praverčia dažnas vėdinimas, kad naktį viduje nesikauptų drėgmė. Jei miltligė kasmet kartojasi, verta pagalvoti apie cheminių ar biologinių, braškėms registruotų priemonių naudojimą, laikantis etiketės reikalavimų ir derliaus laukimo terminų.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Svarbiausia – sudaryti sąlygas, kuriose lapai kuo trumpiau išlieka drėgni. Kerelius sodinti ne per tankiai, tarp eilių palikti vietos oro cirkuliacijai. Šiltnamiuose ir po priedangomis reguliariai vėdinti, vengti pernelyg didelės drėgmės naktį. Laistymą planuoti taip, kad lapai ir uogos beveik negautų tiesioginio vandens, rinktis lašelinį ar prie šaknų nukreiptą laistymą. Tręšiant neperduoti azotu – per vešli, minkšta lapija yra labiau pažeidžiama. Renkantis veisles, verta pasidomėti jų jautrumu miltligei ir, jei ūkyje ar sode ši liga dažna, rinktis atsparesnes. Stiprūs, gerai maitinami, bet nepertręšti augalai net ir susidūrę su miltlige dažnai geba išlaikyti dalį sveiko derliaus.

Antraknozė (Colletotrichum acutatum ir giminingos Colletotrichum rūšys)

Antraknozė – grybinė braškių liga, kuri gali pažeisti lapus, lapkočius, ūsų stiebelius, žiedkočius, žiedus ir uogas. Svarbiausias žalą darantis sukėlėjas – Colletotrichum acutatum ir artimos Colletotrichum rūšys. Liga ypač pavojinga, nes šiltu ir drėgnu oru ji plinta labai greitai ir gali pažeisti didelę dalį derliaus, uogos pradeda pūti dar ant kerelio arba jau nuskintos.

Kaip atpažinti
Ant lapkočių, ūsų ir žiedkočių atsiranda pailgos, įdubusios, tamsiai rudos ar beveik juodos dėmės. Pažeistos vietos gali susiaurėti, stiebeliai lūžta, žiedai ir uogos nudžiūsta. Ant uogų susidaro įdubusios, apskritos ar netaisyklingos rusvai rudos dėmės, paviršius atrodo „suskilęs“, uoga kietėja, paskui minkštėja ir pūva. Drėgnu oru dėmių paviršiuje gali pasirodyti smulkių rausvų ar oranžinių sporų pagalvėlių. Kartais antraknozė prasideda nuo žiedų – jie paruduoja, sudžiūsta ir neužmezga uogų.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Antraknozė labiausiai plinta šiltais, drėgnais vasaros laikotarpiais, kai temperatūra aukštesnė nei apie 20 °C, o uogos ir lapija dažnai sušlampa nuo lietaus ar laistymo. Grybo sporos plinta su vandens lašeliais, lietumi, lašančiu ar purškiamu vandeniu, taip pat per darbus, kai judinami augalai. Infekcija dažnai į braškyną patenka su užkrėstais daigais ar sodinukais, vėliau išlieka ant augalinių liekanų ir dirvos paviršiaus. Riziką didina tankus sodinimas, prastas drenažas, dažnas laistymas „per viršų“, užsitęsęs šiltas ir drėgnas oras.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus ant uogų įdubusias rusvas dėmes, o ant ūsų ar žiedkočių – pajuodavusias juostas, reikėtų kuo greičiau šalinti stipriausiai pažeistas uogas ir augalo dalis bei išnešti jas iš sklypo. Labai svarbu sumažinti lapijos šlapimą: laistyti prie šaknų, vengti purškiamo laistymo, ypač vakare. Jei liga plinta plačiai, būtina apsvarstyti registruotų fungicidų ar biologinių preparatų panaudojimą, griežtai laikantis etiketės rekomendacijų ir derliaus laukimo terminų. Nuskintas, įtartinas uogas geriau atskirti ir nepalikti kartu su sveikomis, nes laikymo metu antraknozė toliau progresuoja.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Pagrindinis prevencijos žingsnis – sveiki, patikimos kilmės daigai. Nereikėtų sodinti braškių iš neaiškių šaltinių, ypač jei daigai turi dėmelių ant lapkočių ar uogų likučių. Braškes sodinti taip, kad tarp kerelių judėtų oras, o lietaus vanduo greičiau nudžiūtų nuo lapų ir uogų. Laistymui geriausia naudoti lašelinę sistemą ar laistymą prie šaknų. Po derliaus nuėmimo verta surinkti ir pašalinti ligotas uogas bei labiausiai pažeistus lapus, mažinant infekcijos foną. Kas kelerius metus braškyną verta perkelti į naują vietą, laikytis sėjomainos. Subalansuotas tręšimas, ypač neperdozuojant azoto, padeda augalams formuoti tvirtesnę lapiją ir geriau ištverti ligų spaudimą. Jei ūkyje antraknozė jau pasireiškė, verta rinktis veisles, kurioms ši liga mažiau būdinga, ir labai atidžiai sekti daigų kokybę.

Odiškasis uogų puvinys (Phytophthora cactorum)

Odiškasis uogų puvinys – braškių ir žemuogių uogas bei kerelio pagrindą pažeidžianti liga. Ją sukelia dirvoje gyvenantis pseudogrūdelinis grybas Phytophthora cactorum. Jis ypač pavojingas drėgnose vietose ir žemumose, kur vanduo ilgiau užsistovi. Liga pažeidžia uogas, kartais ir kerelių kaklelius, todėl augalai silpsta, prarandama didelė dalis derliaus.

Kaip atpažinti
Ant uogų atsiranda didelės, vos įdubusios, rusvai rudos ar tamsiai rudos dėmės. Iš pradžių pažeista uogos dalis atrodo lyg permirkusi, vandeninga, vėliau minkštimas sukietėja, tampa odiškas – uoga lyg aptraukiama kieta, kramtomą gumą primenančia odele. Tokios uogos nepelyja kaip esant pilkajam puviniui, bet būna standžios, kartais truputį įdubusios, su ryškiai suvokusiais sėkliukų iškilimais. Pažeista vieta dažnai pradeda plisti nuo taško, kur uoga liečiasi su drėgna žeme, mulčiu ar vandens telkinuku. Jei pažeidžiami kerelio kakleliai, gali atsirasti rudi, plintantys apnašai, kerelis pradeda vysti, dalis lapų gelsta ir ruduoja.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Liga labiausiai suaktyvėja lietingais sezonais ir ten, kur braškynas įrengtas prastai drenuotoje, užmirkstančioje dirvoje. Phytophthora cactorum plinta vandenyje – per lietaus, tirpsmo, laistymo vandenį, iš vieno krūmelio į kitą. Didelė rizika kyla, kai uogos nuolat liečiasi su šlapia žeme ar mulčiu, tarp eilių stovi balos, laistoma gausiai „per viršų“. Infekcija ilgai išlieka dirvoje ir augalų liekanose, todėl kartą užkrėstoje vietoje problema gali kartotis ne vienerius metus.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus kietas, odiškas, rusvai rudas uogas, jas reikėtų nedelsiant pašalinti ir išnešti iš sklypo. Nevertėtų jų mesti šalia braškyno ar į kompostą, kuris greitai gali užtvindyti infekcija visą sklypą. Jei matyti, kad pažeisti ir kerelių kakleliai, stipriausiai sergančius augalus geriau išrauti, ypač jei braškynas senesnis. Pravartu apžiūrėti, ar tarp eilių nestovi vanduo, ar neužsikimšusios drenažo vagelės. Laistant verta pereiti prie saikingesnio, tik šaknų zoną drėkinančio laistymo, kad uogos kuo mažiau mirktų.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Svarbiausia apsauga nuo odiškojo puvinio – teisinga vietos parinktis ir drenažas. Braškyną geriausia įrengti šiek tiek pakilesnėje vietoje ar ant juostinių lysvių, kad vanduo greitai nubėgtų ir nesikauptų prie šaknų. Laistymui labai tinka lašelinė sistema – ji sudrėkina dirvą, bet ne uogas ir lapus. Uogoms naudinga atrama: mulčio plėvelė, šiaudai ar kita danga, tačiau svarbu, kad ji nesilaikytų nuolat šlapia. Sėjomaina ir braškyno perkėlimas kas kelerius metus padeda sumažinti dirvoje susikaupusios infekcijos kiekį. Renkantis daigus, reikėtų imti tik sveikus, neišmirkusius, be įtartinų pažeidimų prie kerelio. Jei ūkyje ši liga jau pasireiškė labai stipriai, verta pasitarti dėl leistinų fungicidų ar biologinių preparatų naudojimo, juos derinant su geru drenažu ir agrotechnika – tik tada rezultatas bus ilgalaikis.

Kererio vytulys (Phytophthora cactorum)

Kererio vytulys – braškių kerelius ir šaknų kaklelius pažeidžianti liga. Ją sukelia dirvoje gyvenantis pseudogrūdelinis oomycetas Phytophthora cactorum. Jis ypač pavojingas drėgnose vietose ir žemumose, kur vanduo ilgiau užsistovi. Kerelis silpsta, blogiau formuojasi lapai ir žiedynai, per kelis sezonus prarandama dalis ar net didelė dalis braškyno derliaus.

Kaip atpažinti
Pirmiausia galima pastebėti pavienius kerelius, kurie aiškiai atsilieka nuo kitų. Jų lapai būna mažesni, šviesesni, kai šilta ir sausa greičiau nuvysta ir lėčiau atsigauna vakarop, nors dirva atrodo pakankamai drėgna. Dalies kerelio lapai gali pradėti gelsti, ruduoti, pats augalas atrodo prislopęs ir „nebeužsikuria“ naujam augimui.
Norint tiksliau įvertinti situaciją, tokį kerą verta iškasti ir perpjauti. Sveiko kerelio šerdis ir kaklelis būna balkšvas, tvirtas. Sergančio kerelio audiniai dažniausiai parudavę, pilkšvi, vietomis tarsi vandeningi, dažnai pažeista viena kerelio pusė. Šaknys būna nusilpusios, mažiau smulkių šaknelių, daugiau patamsėjusių, lengviau lūžtančių šaknų. Tokie kerai dažniau žūsta po lietingų periodų ar užsitęsus užmirkimui.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Liga labiausiai suaktyvėja lietingais sezonais ir ten, kur braškynas įrengtas prastai drenuotoje, užmirkstančioje dirvoje. Phytophthora cactorum plinta vandenyje – su lietaus, tirpsmo, paviršiniu ar laistymo vandeniu iš vieno kerelio į kitą. Didelė rizika kyla žemumose, pažemėjimuose, tarp eilių, kur po lietaus ar gausesnio laistymo ilgiau stovi balos. Jei braškės ilgus metus auginamos toje pačioje vietoje, dirvoje susikaupia daugiau užkrato ir kererio vytulys gali pasireikšti stipriau bei ankstesniais metais. Infekciją į braškyną gali atnešti ir užkrėsti sodinukai, jei kerelio kaklelis jau pažeistas, bet tai dar nepastebima plika akimi.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus pavienius ar grupėmis silpstančius kerus, juos reikėtų atsargiai iškasti ir įvertinti kerelio būklę. Jei vidus aiškiai parudavęs, vietomis vandeningas, tokie augalai laikomi sergančiais kererio vytuliu. Stipriausiai pažeistus kerelius geriausia nedelsiant pašalinti kartu su aplinkiniu dirvožemiu ir išnešti iš sklypo, nepaliekant bendrame komposte.
Toliau verta atidžiai pasižiūrėti į drėgmės režimą braškyne. Jei tarp eilių dažnai stovi vanduo, užsikimšę nubėgimo grioveliai ar žemė labai sunki, reikalingas geresnis drenažas. Gali praversti šiek tiek pakeltos lysvės, gilesni ar platesni grioveliai vandeniui nubėgti, saikingesnis laistymas, labiau orientuotas į šaknų zonos drėkinimą, o ne viso ploto užliejimą.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Svarbiausia apsauga nuo kererio vytulio – tinkama braškyno vieta ir drenažas. Braškes geriausia sodinti į lengvesnę, gerai drenuotą dirvą, ant juostinių ar šiek tiek pakeltų lysvių, vengti žemumų ir užmirkstančių plotų. Lašelinė laistymo sistema leidžia sudrėkinti dirvą, bet neapsunkina kerelių nuolatiniu vandens stovėjimu aplink šaknis.
Renkantis sodinukus svarbu imti tik sveikus, tvirtus daigus be patamsėjusių vietų kaklelio srityje. Sėjomaina ir braškyno perkėlimas kas kelerius metus padeda sumažinti dirvoje susikaupusios infekcijos kiekį. Pasibaigus sezonui sergančius kerelius verta pažymėti ir rudenį juos pašalinti, kad kitą sezoną jie netaptų papildomu infekcijos židiniu.
Jei ūkyje kererio vytulys kartojasi stipriai ir apima didesnes braškyno dalis, verta pasitarti dėl leistinų fungicidų ar biologinių preparatų naudojimo, juos derinant su geru drenažu ir tvarkinga agrotechnika. Tik kelių priemonių derinys leidžia ilgainiui išlaikyti sveikesnius braškių kerelius ir stabdyti ligos plitimą.

Verticiliozė – verticilinis vytulys (Verticillium dahliae, Verticillium albo-atrum)

Verticiliozė – tai dirvoje gyvenančių grybų Verticillium dahliae ir Verticillium albo-atrum sukeltas vytulys, pažeidžiantis pomidorų vandens indų sistemą. Liga vystosi augalo viduje, todėl iš išorės iš pradžių matomi tik vystantys, gelstantys lapai, o ne akivaizdūs puviniai. Užsikrėtę kerai silpnėja, prasčiau dera, o dalis augalų galiausiai žūsta.

Kaip atpažinti
Pirmiausia lapai pradeda gelsti ir vysti ne nuo apačios vienodai, o dažnai tik vienoje augalo pusėje arba ant atskirų šakų. Vytimas gali būti iš pradžių dalinis – dieną lapai praranda turgorą, bet vėsesniu metu atrodo lyg ir atsigautų. Vėliau gelsta ir ruduoja vis daugiau lapų, dalis augalo šakų lieka su plikomis, be lapų viršūnėmis.
Verticiliozei būdingas požymis yra rudas, parudavęs laidžiųjų audinių žiedas stiebe. Jei perpjovus stiebą skersai matyti rusvos juostelės ar žiedas aplink šerdį, tai rodo, kad pažeisti vandens indai. Šaknys dažnai nebūna stipriai supuvusios, bet bendras kerelio vaizdas – silpnesnis, lapai smulkesni, žiedynų ir vaisių mažiau.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Verticiliozė labiau pasireiškia, kai pomidorai auginami toje pačioje vietoje kelerius metus iš eilės, ypač jei prieš tai ten augo kitos jautrios kultūros, pavyzdžiui, bulvės, paprikos, braškės, kai kurios gėlės. Grybo sklerocijos ilgai išsilaiko dirvoje, todėl užkrato fonas didėja, jeigu nesilaikoma sėjomainos.
Ligos vystymuisi palankus šiltas, bet ne kraštutinis karštis – paprastai verticiliozė suaktyvėja, kai dirva įšyla iki maždaug 18–24 °C. Riziką padidina perlaistymas, prasta dirvos aeracija, stiprus šaknų pažeidimas persodinant, staigūs temperatūros svyravimai ir bendras augalų nusilpimas nuo kitų stresų.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus neaiškios kilmės vytimą, kuris kartojasi ir nepraeina vien nuo laistymo, verta paimti keletą įtartinų stiebų, juos perpjauti ir pasižiūrėti į laidžiuosius audinius. Jei matyti sisteminis parudavimas, stipriausiai pažeistus augalus geriausia pašalinti ir išnešti iš šiltnamio ar daržo, kad jie netaptų papildomu infekcijos šaltiniu.
Verticiliozės grybas vystosi augalo viduje, todėl vien purškimas per lapus ligos neišgydys. Toliau svarbu augalų neperlaistyti, nekankinti staigiais tręšimo šuoliais, kiek įmanoma sumažinti kitus stresinius veiksnius. Jei dalis augalų dar atrodo pakankamai gyvybingi, verta juos labiau prižiūrėti – nurinkti pažeistus lapus, palaikyti stabilų drėgmės ir maisto medžiagų režimą, kad iš likusios sveikesnės dalies vis tiek gautumėte dalį derliaus.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Efektyviausia verticiliozės kontrolė – prevencija ir sėjomaina. Pomidorų nereikėtų kasmet sodinti toje pačioje vietoje, ypač po kitų jautrių kultūrų. Ilgesnis poilsio laikotarpis ar kitos, mažiau jautrios kultūros toje pačioje dirvoje padeda sumažinti grybo kiekį.
Renkantis veisles, verta atkreipti dėmesį į nurodytą atsparumą verticiliozei – dalis šiuolaikinių veislių žymimos raidėmis V ar panašiais ženklais, rodančiais atsparumą tam tikriems vytuliams. Sveiki, stiprūs sodinukai, geras dirvos drenažas, puri struktūra, saikingas laistymas ir subalansuotas tręšimas padeda augalams geriau atlaikyti užkratą dirvoje.
Šiltnamiuose, kur verticiliozė kartojasi kelis sezonus iš eilės, gali prireikti rimtesnių priemonių – bent dalies dirvožemio atnaujinimo, auginimo loviuose su atskiromis žemės terpėmis, intensyvesnės sėjomainos ar perėjimo prie kultūrų, kurios šiam patogenui mažiau jautrios. Tokie sprendimai dažniau aktualūs intensyvesniam auginimui, bet net ir mažame ūkyje jie padeda išvengti nuolat besikartojančio verticilinio vytulio.

Fuzariozė – fuzariozinis vytulys (Fusarium oxysporum ir kitos Fusarium spp.)

Fuzariozė – tai pomidorų vandens indų sistemą ir šaknų zoną pažeidžianti liga. Ją sukelia dirvoje gyvenantys Fusarium genties grybai, dažniausiai Fusarium oxysporum formos, prisitaikiusios prie pomidoro. Ligos vystymasis vyksta augalo viduje, todėl iš pradžių vytimą galima palaikyti paprastu vandens trūkumu, nors reali problema slypi pažeistuose laidžiuosiuose audiniuose. Užsikrėtę kerai silpsta, prastėja derlius, dalis augalų gali visiškai žūti.

Kaip atpažinti
Vienas būdingiausių požymių – palaipsnis augalo vytimas, kuris dažnai prasideda tik vienoje kerelio pusėje. Iš pradžių dienos metu lapai nuvysta, praranda turgorą, tačiau vėsesniu metu atrodo tarsi šiek tiek atsigauna. Vėliau vytimas tampa nuolatinis, lapai gelsta, ruduojasi, džiūsta, viršūnės smulkėja, formuojasi mažiau žiedynų ir vaisių.
Norint patikslinti diagnozę, verta perpjauti stiebą išilgai arba skersai. Sveiko augalo laidieji audiniai stiebe būna šviesūs, balkšvi. Fuzariozės atveju matomas aiškus parudavęs žiedas ar juostelės aplink šerdį – tai sisteminis laidžiųjų audinių pažeidimas. Šaknys dažnai neatrodo visiškai supuvusios, bet jų mažiau, jos tamsesnės, bendras šaknų tūris ir smulkių šaknelių kiekis sumažėjęs.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Fuzariozė labiau suaktyvėja šiltesnėje dirvoje, kai temperatūra pakyla iki maždaug 24–28 °C. Ji dažnesnė šiltnamiuose ir vietose, kur pomidorai auginami be sėjomainos, toje pačioje dirvoje kelerius metus iš eilės. Grybo sporos ir ilsimosios struktūros ilgai išlieka dirvoje ir ant augalų liekanų, todėl užkrato fonas kiekvienais metais gali didėti.
Riziką padidina perlaistymas ir prasta dirvos aeracija, šaknų pažeidimai persodinant, staigūs temperatūros svyravimai, nebalansuotas tręšimas. Nusilpę, stresą patyrę augalai jautresni fuzariozei ir greičiau pasiduoda ligos plitimui, net jei dirvoje užkrato nėra labai daug.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus, kad atskiri kerai be aiškios priežasties vysta ir jų būklė nepagerėja vien dėl gausesnio laistymo, verta patikrinti stiebų pjūvį. Jei laidieji audiniai rusvai parudavę, labiausiai pažeistus augalus geriau pašalinti ir išnešti iš šiltnamio ar daržo, kad jie nebekauptų grybo sporoų ir netaptų papildomu infekcijos šaltiniu.
Toliau svarbu sureguliuoti drėgmės režimą – neleisti dirvai nuolat stovėti šlapiai, tarp laistymų leisti viršutiniam sluoksniui šiek tiek pradžiūti, pasirūpinti geresniu drenažu. Reikėtų vengti agresyvių šaknų pažeidimų ravint ar purenant, nepertręšti azotu, palaikyti stabilesnį augalo augimą be staigių šuolių. Likusiems, dar pakankamai gyvybingiems augalams verta padėti palaikyti gerą būklę – subalansuotai tręšti, gerai vėdinti šiltnamį, laiku pašalinti smarkiai pažeistus lapus.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Efektyviausia fuzariozės valdymo priemonė – prevencija ir sėjomaina. Pomidorų nereikėtų kasmet sodinti toje pačioje vietoje, ypač jei jau buvo pastebėtas fuzariozinis vytulys. Tarp pomidorų auginimo metų naudinga įterpti kultūrų, kurios šiam patogenui mažiau jautrios, ir taip sumažinti grybo kiekį dirvoje.
Renkantis veisles, naudinga atkreipti dėmesį į nurodytą atsparumą vytuliams. Sveiki, tvirti sodinukai, laiku ir tinkamai persodinti į gerai struktūruotą, purią dirvą, turi daugiau šansų atsilaikyti prieš ligą net ir esant tam tikram užkrato fonui. Šiltnamiuose, kur fuzariozė kartojasi keletą sezonų iš eilės, gali prireikti bent dalies dirvos atnaujinimo, auginimo loviuose su šviežesne žemės terpe ar kito išdėstymo.
Stiprus, gerai maitinamas, bet nepertręštas ir neperlaistytas augalas paprastai ilgiau išlieka produktyvus ir lėčiau pasiduoda fuzarioziniam vytuliui, todėl investicija į tinkamas sąlygas ir profilaktiką dažnai duoda didesnį efektą nei bandymas gesinti jau įsiplieskusią ligą.

Juodasis šaknų puvinys (šaknų puvinių kompleksas) (Pythium spp., Rhizoctonia spp., Cylindrocarpon destructans ir kt.)

Juodasis šaknų puvinys – tai braškių šaknų sistemą pažeidžianti liga, kurią dažniausiai sukelia ne vienas, o keli dirvoje gyvenantys grybinės kilmės patogenai. Svarbiausi iš jų yra Pythium, Rhizoctonia, Cylindrocarpon destructans ir kiti šaknų puvinius sukeliantys mikroorganizmai. Jie veikia kompleksiškai, silpnina kerelius, mažina jų ilgaamžiškumą ir ilgainiui lemia pastebimą braškyno išretėjimą bei derliaus kritimą.

Kaip atpažinti
Iš pradžių dažniausiai pastebima, kad pavieniai kereliai auga prasčiau, lėčiau formuoja lapus ir žiedynus. Lapai gali būti blyškesni, greičiau nuvysti karštu metu, nors dirva atrodo pakankamai drėgna. Vėliau kerai pradeda ryškiai atsilikti nuo sveikų, kartais visai nunyksta, palikdami tuščias „skyles“ lysvėje.
Iškasus tokį kerą ir apžiūrėjus šaknis, aiškiai matyti pažeidimai. Sveikos braškių šaknys būna šviesios, elastingos, gausu smulkių šaknelių. Sergančių augalų šaknys patamsėjusios, pilkai ar juodai rudos, glebusios, vietomis visiškai sunykusios. Dažnai pirmiausia suyra smulkios šaknelės, o stambesnės šaknys įgauna juodą, sausinę ar priešingai – glebią, minkštą struktūrą. Kai kurių kerelių apatinė kaklelio dalis taip pat patamsėjusi, susiaurėjusi, lengviau lūžta.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Juodasis šaknų puvinys dažniausiai suaktyvėja ten, kur braškės auga prasto drenažo, per dažnai peršlapstančioje dirvoje. Rizika ypač didelė sunkiuose, blogai orui ir vandeniui laidžiuose dirvožemiuose, taip pat žemumose ir pažemėjimuose, kur po lietaus ar gausaus laistymo ilgai stovi vanduo.
Ligos plitimą skatina per tankus sodinimas, užsikimšę drenažo grioveliai, nuolat drėgna, bet prastai vėdinama dirva. Jaunesni kereliai ir jautresnės veislės nukenčia greičiau, tačiau ilgainiui juodasis šaknų puvinys gali apimti ir visą senstantį braškyną. Didelę reikšmę turi ir užkrėsta sodinamoji medžiaga – jei daigai jau turi silpną, patamsėjusią šaknų sistemą, jie greičiau pasiduoda dirvoje esantiems patogenams.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus, kad braškynas darosi netolygus, atsiranda pavienių menkų, nykstančių kerelių, verta keletą jų iškasti ir įvertinti šaknų būklę. Jei matyti aiškiai pajuodavusios, suirusios šaknys, o keras praradęs didžiąją dalį smulkių šaknelių, tokie augalai laikomi stipriai pažeistais. Juos geriausia iš karto pašalinti kartu su aplinkiniu dirvožemiu ir išnešti iš sklypo, kad sumažėtų užkrato kiekis braškyne.
Toliau būtina įvertinti drėgmės ir dirvos sąlygas. Jei tarp eilių po lietaus ar laistymo nuolat stovi vanduo, reikia gerinti drenažą – sutvarkyti vageles, formuoti aukštesnes lysves, mažinti užmirkimo riziką. Laistymą verta koreguoti taip, kad dirva būtų drėgna, bet ne nuolat šlapia. Gerai veikia lašelinis drėkinimas, kai vanduo tiekiamas ties šaknų zona, neužliejant viso ploto.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Svarbiausia juodojo šaknų puvinio prevencijos priemonė – tvarkingas braškyno įrengimas ir drėgmės valdymas. Geriausia rinktis lengvesnę, purią, gerai struktūruotą dirvą, vengti sunkių, rudenį ir pavasarį užmirkstančių vietų. Šiek tiek pakeltos lysvės ir lašelinė laistymo sistema padeda palaikyti drėgmę šaknų zonoje, bet nepermirkyti viso profilio.
Renkantis daigus reikėtų kreipti dėmesį ne tik į lapų, bet ir į šaknų būklę – sveikos šaknys turi būti šviesios, be ryškių pajuodavimų ar glebių, suirusių vietų. Sėjomaina ir braškyno perkėlimas kas kelerius metus sumažina dirvoje besikaupiančių šaknų puvinių sukėlėjų kiekį.
Jei braškynas senas ir juodasis šaknų puvinys pasireiškia vis gausiau, verta planuoti ne tik pavienių kerelių šalinimą, bet ir didesnių plotų atnaujinimą. Naujo braškyno įrengimas kitoje, geriau drenuotoje vietoje dažnai duoda geresnį rezultatą nei bandymas ilgai gaivinti stipriai užkrėstą, nusilpusias šaknis turintį plotą.

Virusinės braškių ir žemuogių ligos (mozaikos ir kt.) (Strawberry mottle virus – SMoV, Strawberry mild yellow edge virus – SMYEV ir kt.)

Virusinės ligos – tai braškių ir žemuogių augalus silpninančios infekcijos, kurias sukelia augalų virusai, tokie kaip Strawberry mottle virus (SMoV), Strawberry mild yellow edge virus (SMYEV) ir kiti. Jie pažeidžia augalų lapus, lapkočius, kartais žiedynus ir visą kerą. Virusų nepavyksta sunaikinti nei purškiant, nei kitomis įprastomis apsaugos priemonėmis, todėl užsikrėtę augalai ilgainiui tampa vis silpnesni, mažėja derlius ir uogų kokybė.

Kaip atpažinti
Virusinių ligų požymiai gali būti įvairūs, tačiau dažniausiai pasikeičia lapų išvaizda ir bendras kerelio augimas. Ant lapų gali atsirasti mozaikinis raštas – šviesesnių ir tamsesnių plotelių margumas, nelygi spalva, šviesiai geltonos dėmės ar juostelės išilgai gyslų. Kai kurių virusų atveju lapų pakraščiai šviesėja, kraštai gali būti banguoti, lapai mažesni, deformuoti.
Užsikrėtę kerai dažnai būna žemesni, lėčiau auga, formuoja mažiau ūsų, žiedynų ir uogų. Uogos gali būti smulkesnės, nevienodai subrendusios, dalis jų iškraipytos formos. Kartais virusinės infekcijos požymiai ryškesni tam tikru metų laiku – pavyzdžiui, pavasarį ir ankstyvą vasarą, o vėliau dėl karščio ar kitų sąlygų gali šiek tiek „pasislėpti“, nors augalas ir toliau išlieka užsikrėtęs.

Kada dažniausiai pasireiškia ir kodėl
Virusai braškėms ir žemuogėms dažniausiai perduodami per sodinamąją medžiagą ir čiulpiančius kenkėjus. Didžiausią reikšmę turi amarai, tripsai ir kiti vabzdžiai, kurie maitindamiesi sultimis gali pernešti virusą nuo sergančių augalų ant sveikų. Todėl rizika didesnė ten, kur nevaldoma kenkėjų gausa ir braškynas nuolat auga šalia užsikrėtusių laukų ar apleistų plotų.
Virusai taip pat gali plisti per nešvarias darbo priemones ar rankas, jei iš sergančio kerelio einama tiesiai prie sveiko – pavyzdžiui, karpant ūsus, formuojant kerus. Labai didelę įtaką turi pasirenkami daigai: jei sodinamoji medžiaga jau užkrėsta, visas naujas braškynas startuoja nuo silpnesnės, virusais apsikrėtusios bazės.

Ką daryti pastebėjus ligos požymius
Pastebėjus aiškiai deformuotus, mozaikinius, neįprastai margus lapus ar nevienodą, nepagrįstai silpną atskirų kerelių augimą, pirmiausia verta kritiškai įvertinti braškyno būklę. Atskirų, labai stipriai pažeistų kerelių dažniausiai nebeapsimoka palikti – juos geriau išrauti ir išnešti iš sklypo, kad mažėtų bendras viruso šaltinių kiekis.
Praktikoje svarbu sumažinti virusų plitimą: kontroliuoti amarus ir kitus čiulpiančius kenkėjus, nenaudoti tų pačių darbo priemonių nuo sergančių kerų iš karto ant sveikų, arba bent jau periodiškai jas nuvalyti. Esant stipriam užsikrėtimui senesniame braškyne, dažnai racionaliau planuoti viso ploto atnaujinimą, o ne bandyti „išgelbėti“ kiekvieną atskirą kerą.

Prevencija ir ilgalaikė kontrolė
Svarbiausia virusinių ligų prevencijos priemonė – sveika sodinamoji medžiaga. Renkantis daigus verta pirkti tik iš patikimų augintojų, kurie naudoja sveikus, sertifikuotus motininius kerus. Taip sumažinama rizika braškyną užveisti su virusais nuo pat pirmų metų.
Naudinga kontroliuoti amarus ir kitus čiulpiančius kenkėjus, nes jie yra pagrindiniai virusų pernešėjai. Pravartu reguliariai apžiūrėti braškyną, šalinti aiškiai sergančius, deformuotus kerus, nepaliekant jų plisti toliau. Sėjomaina, braškyno perkėlimas kas kelerius metus, kitų augalų įterpimas tarp braškių auginimo etapų taip pat padeda sumažinti bendrą infekcijos foną.
Jei virusinės ligos braškyne kartojasi dažnai ir stipriai, ilgalaikėje perspektyvoje verta planuoti palaipsnį braškyno atnaujinimą, pereinant prie sveikų daigų, geresnės kenkėjų kontrolės ir tvarkingesnės agrotechnikos. Tokiu būdu galima atkurti stipresnį, vienodesnį ir produktyvesnį braškyną, kuris mažiau kentės nuo virusinių infekcijų.

Daržovių kenkėjai

Lorem ipsum dolor sit amet

Lorem ipsum dolor sit amet, consectetur adipiscing elit, sed do eiusmod tempor incididunt ut labore et dolore magna aliqua.

Excepteur sint occaecat cupidatat non proident

Ut enim ad minim veniam, quis nostrud exercitation ullamco laboris nisi ut aliquip ex ea commodo consequat.

Ut enim ad minim veniam

Excepteur sint occaecat cupidatat non proident, sunt in culpa qui officia deserunt mollit anim id est laborum.

Uogynų kenkėjai

Lorem ipsum dolor sit amet

Lorem ipsum dolor sit amet, consectetur adipiscing elit, sed do eiusmod tempor incididunt ut labore et dolore magna aliqua.

Excepteur sint occaecat cupidatat non proident

Ut enim ad minim veniam, quis nostrud exercitation ullamco laboris nisi ut aliquip ex ea commodo consequat.

Ut enim ad minim veniam

Excepteur sint occaecat cupidatat non proident, sunt in culpa qui officia deserunt mollit anim id est laborum.